Taigi, atvykus iš aerouosto jau buvo vėlu, ir susisiekus su šeima greitai nuėjau gulti. Tačiau buvau nepasiruošus vienam dalykui: šokui, ir krizės etapui dar neprasidėjus euforijai. Buvau pamiršus, ką reiškia atvykti į visiškai naują vietovę, kaip kad nutiko kai skridau į Angliją. Bet tuomet aš turėjau tikslą - mokslus ir didžiulę šeimos paramą. O dabar reikia išsikelti naujus tikslus ir, kas sunkiausia, palikti viską, kas pažįstama ir įprasta, aplinką, kurioje jaučiuosi gerai. Vėl kilo klausimas- kam "šokti nuo skardžio"? Keturis mėnesius prabuvau namie, pas tėvus, ir pripratau prie jų, o jie priprato prie manęs. Tačiau kokios perspektyvos būtų laukę? Šiuo metu ekonominė krizė, o ilgai ieškotis darbo arba dirbti kažką be perspektyvos neturėjau noro. Bet staiga ėmiau ilgėtis to saugaus uosto, tos užuovėjos, kur tik manim rūpinosi ir nereikėjo nieko daryti. Bet tas negalėjo tęstis visą laiką... Ir dar pasiilgau savo "šeimyninio" gyvenimo Anglijoje su draugu, to mažo namelio, net to ne paties gražiausio miesto :) bet priminiau sau, kodėl išvykau. Man trūko veiklos, pokyčių, ir labiausiai saulės. Man didelę įtaką daro aplinka, ji gali įkvėpti arba prislopinti, tad išvykau ieškoti energijos...

Taip užmigau, beramindama save, kad reikia išlaukti, pažinti šią naują vietą, žmones, išsikelti konkrečius tikslus, ir vėl viskas bus gerai.

Kitą dieną pradėjau atgaminti prancūzų kalbos žinias, nes susipažinau su Agustin drauge, kuri kita kalba nešneka, bei kaimyne Caroline iš Kolumbijos, kuri čia dirba ispanų kalbos mokytojo asistente. Su ja ypač lengva mokytis prancūzų, nes ji šneka lėtai ir paprastesniais sakiniais. Kartu su ja ir Agustin mus Armandas nuvežė į prekybos centrą. O kad žinotumėt, kiek daug galima nusipirkti už du šimtus eurų!!! Tiek yra skirta savanorio įsikūrimui. Nusipirkau tris rankšluosčius, priemonių dušui, ir atrodė daugiau nieko nereikia? Gavosi, kad prisipirkau maisto kurio atsargų užteks turbūt dviems mėnesiams, tarp to ir šešis pakelius pieno, kuris galioja iki balandžio mėnesio (beje, prancūzų pieno pakuotės įtartinai panašios į tas, kuriose būna skalbinių minkštikliai...). Ir pilnas vežimėlis dalykų vis tiek tesudarė 170 eurų, todėl Armandas nubėgo atnešti mikserį, kuriuo dabar galėsiu gaminti skanias sriubas ir kokteilius.

Beje, tikras atokvėpis yra tai, kad galiu skambinti į stacionarų telefoną beveik bet kurioje šalyje ir kalbėti kada ir kiek tik reikia. Tas nieko nekainuoja ir yra mano viena pirminių teisių- neribojama komunikacija :) Super. Tik galėjo kiek ankščiau įspėti kad tas negalioja mobiliesiems telefonams, prieš tai, kai paskambinau į tokį kelioms minutėms.
 
Na o šiandieną papusryčiavus išlindo saulė, ir tokiu puikiu oru buvo pats tas važinėtis po apylinkes. Aš gavau dviratį! Ir juo taip patogu riedėti miesto keliais, o daiktus susidėti į priekyje pritaisytą krepšį. Išties čia yra gražių apylinkių, ir čia tekanti plati upė La Vienne iš dalies kompensuoja nemažą atstumą iki išsvajotos jūros. Dar yra nemažas ežeras, švarus ir skaidrus, su akmenuotu paplūdimiu, kuriame gyvenimu mėgaujasi vandens paukščiai, tarp jų ir pora gulbių.

Vakare turėčiau eiti čiuožinėti...

Vakar buvo sunki diena. Mažai miegojau naktį, tai vis tas nerimas. O dieną bebaigdama krautis daiktus supratau, kad atpratau pakuotis ilgam laikui bei neįvertinau situacijos, ir teko pasiskubinti. Dar nėra taip buvę, kad vos spėčiau į aerouostą, ir tam negelbėjo aplinkybės- pūga ir nuo sniego nevalyti keliai. Tačiau prie registracijos eilutės į  Paryžiaus Charles de Gaulle aerouostą supratau, kad neskuba niekas. Atsipalaidavę verslininko išvaizdos prancūzai užleido vietą "damsel in distress", dar teko primokėti už lagaminą, nes pasirodo jis nebuvo įskaičiuotas į mano bilietą, ir aš jau prie keleivių patikros. Susižvalgiau su kita eilėje bestovinčia panele, ir abi pratrūkom juokais- reikšmingas žvilgsnis parodė, kad abi turėjom tą pačią mintį "pasipuošti skrydžiui"- t.y. taupant vietą lagamine susikabinti visus karolius ant kaklo ar, mano atveju, ant riešo užsimauti krūvą apyrankių :) O dar ir jos karoliai buvo iš tokių pat akmenėlių kaip viena mano apyrankė, į tą net jos draugai dėmesį atkreipė. Ir skrido Indrė į Angliją mokslų ieškoti. Žodžiu, smagu susitikti giminingą sielą, kaip kartais pasitaiko.

Skrisdama virš Paryžiaus pastebėjau Eifelio bokštą, kurio viršūnėje lyg Saurono akis įtaisytas švyturys viliojo Prancūzijon. Nusileidus vos radau savo lagaminą klaidžiame oro uoste. Ir dar teko laukti virš geros valandos, kol pagaliau išvydau savo išgelbėtojus- savanorį Agustin ir mentorių Armand.

Žinoma, aerouosto klaidumas nepadėjo lengvai surasti automobilio, kuris buvo mėlynajame, o ne žaliajame ar raudonajame stovėjimo aikštelės aukšte. Ir taip, po ilgo kelių valandų kelio su ilga vėlyvų naktipiečių pertrauka tailandietiško maisto restorane, kuriame ilgai klaidžiojau po meniu prancūzų kalba, apsimiegojusi atsidūriau Chatellerault, o apie mano įsikūrimą, adaptaciją, šiandien sutiktus žmones (Caroline ir Mae-Lise) bei prekinimąsi už 200 eurų pasakosiu vėliau...nes miegas ima savo pusėn :)

Štai čia aš pradedu savo savanorystės kelio 2010 metais aprašymą. Visų pirma, kas tai, toji savanorystė? Aš išvykstu atiduoti dalelės savęs ir kartu pasiimti kažko naujo. Vykstu pažinti kultūrą, išmokti kalbą, išbandyti savo jėgas, ir padėti skatinant vietinės bendruomenės raidą.

Europos savanorių tarnybos (EST, angliškai- EVS) programa vyksta 2007- 2013 metais. Apie ją sužinojau iš dviejų vokietaičių, kartu su manim vykusių iš Rygos į Vilnių 2007 pavasarį. Važiavome dviem autobusais, ir kitas pateko į nedidelę avariją- iš šalutinio kelio išlėkęs lengvasis automobilis gerokai nubrozdino autobuso šoną. Tokiomis keistomis aplinkybėmis užsimezgęs pokalbis atskleidė įdomių dalykų. Regina pasakojo, kad ką tik baigė mokyklą ir vyksta pasitikrinti savo pašaukimo socialiniams mokslams. Ji dirbs senelių prieglaudoje, taip pat gaus vietinės kalbos pamokas. Taip bekalbant atvykome ir į Vilnių, kur jai ir jos draugei padėjau susigaudyti naujame mieste, ir ties tuo atsisveikinome. Palikau jas gaudyti naujų ispūdžių, o pati nuvažiavau namo su mintimi kada nors pasidomėti šia programa...

2009 metais baigusi bakalaurą užsienyje dar nenorėjau nusėsti darbe, o ir dar nesijaučiau pasiryžusi rinktis, kurioje šalyje tas būtų. Troškau tobulinti įvairių kalbų žinias, o tarp jų ir prancūzų, nes vis lankydavau kursus, tačiau dar nepramokau laisvai ja kalbėti. Intensyvios EST projektų paieškos pagaliau atsipirko, ir po keturių mėnesių laukimo pas tėvelius po sparnu gavau patvirtinimą, kad vasarį išvažiuoju savanoriauti į miestuką Prancūzijoje. Valio!

Mano tikslas šiame dienoraštyje bus pasidalinti savo patyrimais, tikslais, abejonėmis, pažinimu ir visu kuo per ateinančius 12 mano projekto mėnesių.

Pirmas žingsnis jau įvykdytas- turiu skrydžio bilietą (už 4 dienų!!) ir jau lankiausi 'pre-departure' seminare, kuris vyko Kulautuvoje 4 dienas ir jame buvo kitų būsimų savanorių iš visos Lietuvos ir kurie vyks įvairiam laikotarpiui nuo 3 iki 12 mėnesių į Italiją, Prancūziją, Ispaniją, Vengriją, Maltą, Čekiją, Ganą, Gruziją ar Vokietiją.

Labiausiai įsiminę įspūdžiai:
1 diena- orientacinis komandinis žaidimas po Kulautuvos miškus spaudžiant -20C šalčiui. Dvi valandas, net ir sutemus, ieškojom laiškelių, paslėptų tai ties medžiu-tiltu, tai ties 'įsimylėjusiais medžiais'... Ir žinoma, aš ko gero vienintelė iš visos grupės apsirgau, ot tas imunitetas...

2 diena- savanoriavimas po Kulautuvą- turėjome komandomis surasti savanoriško darbo ir už jį būti simboliškai pavaišinti arbata. Visi užduotį įvykdė, nesvarbu, mažesnę ar didesnę. Mes su Daiva ir Lina apsilankėme vaikų sanatorijoje ir buvome pasitiktos išskėstomis rankomis. Vedėja tuoj surado mums vaikų krūvą, ir turėjome tuoj pat sumąstyti, kuo užimti 40 mažų padaužų.
Žinoma, žaidimais- 'arbūzo' valgymu, 'siūlai susivykit', 'diena- naktis', 'žuvys- tinklas'... Buvo smagu, net nenorėjo mūsų paleisti, o arbata irgi pasivaišinome. Išies buvo malonus nuotykis, o manau, kad sanatorijoje tikrai atsirastų vieta ir nuolatiniam savanoriui.

3 diena- nuo 9 ryto iki 10 vakaro buvome užsiėmę projektais ir gerte gėrem informaciją. Išties naudingiausia buvo diskusija apie toleranciją, kuriai visi turėjome nesibaigiančių klausimų. Vakare patys gaminome vakarienę, o po jos supratau, bežaisdama Jenga, kad ir kaip atrodo, jog vilties nėra ir kad bokštas betraukiant pagaliuką sugrius, tikėjimo visada reikia turėti, nes po to žaidimas ir toliau apeina ne vieną sėkmingą ratą.

4 diena- apibendrinimas ir atsisveikinimas...

Dabar kupina įspūdžių ir pastangų išsigydyti slogą išsitraukiu savo ištikimą rožinį lagaminą ir pradedu žavujį pakavimosi procesą. Iki kitų naujienų!