3 valanda popietės. Sėdim biure dviese su Zoe, kiekviena įlinkusi į savo kompiuterį. Abiem skauda galvą. IT centre tik vienas žmogus. Visiškai nėra ką veikti, ypač man, bet taisyklės tokios- biure turi būti bent du darbuotojai. Naršau po interneto niekus ir svarstau, kokia įdomi galėtu būti buvusi ši diena. Viskas išėjo ne taip, kaip turėjo būti...

Apie 30% mano savanorystės laiko turėtų užimti darbas prie įvairių projektų, bet kol kas jaučiuosi kaip Sizifas, kuris i kalną vis stumia akmenį tik tam, kad vėl jį nuristų žemyn. Manau, kad niekas nepanaudojo mano plakatų ar brošiūrų EVS prezentacijai, kol manęs nebuvo. Klausti nenoriu, nes bijau, kad mano baimės pasitvirtins. Man sugrįžus is Škotijos visą savaitę vyko kasmetinis projektas prie ežero, kuriame atostogų išėjusiems moksleiviams buvo duodamos užduotys ir konkursai, ir kur, žinoma, vyko mūsų reporteriai, bet aš, deja, negavau niekuo prisidėti ir tik baigusi darbą vieną vakarą apsilankiau šventėje užmesti akį.

Tuomet artėjo kitas projektas- Tremplin musical- "muzikinis tramplinas". Tai konkursas, kurio metu del piniginio prizo bei laiko įrašų studijoje ant scenos  varžosi 12 muzikantų. As tikėjausi, kad galėsiu prie jo prisidėti. Kalbėjau su irašų inžinierium, kuris patvirtino, kad mano pagalbos reikės, taip pat su savo darbų vadovu, su kuriuo sutariau, kad renginio metu fotografuosiu grupes, ir kad man duos profesionalią kamerą. Taigi šį rytą su visa komanda pusvalandžiu anksčiau nei paprastai darbą pradėjome apsilankymu koncertų salėje, kur mums direktorius išaiškino kas ir kaip vyks. Negalėjau tverti kailyje, kokia įdomi laukė popietė- turiu specialią organizatoriaus kortelę su savo vardu, tad galėsiu nardyti po užkulisius, domėtis garso inžinierių darbu, stebėti besirenkančius žmones, besijaudinančius muzikantus, meniškai fiksuoti akimirkas, netgi balsuoti už grupes ir vertinti jų pasirodymus. Po salės apžiūros visi grįžom i biurą, ir kaip visada atėjo pietų pertrauka. Beišeidama pasitikslinau su kolege, ar būtent pusę dviejų renkamės salėje. Ir tada sužinojau, kad visą popietę iki pat pusės šešių man reikės praleisti biure, nes daugiau nėra kam. Kai mano darbas baigsis, visos grupės jau bus baigusios koncertuoti ir kaip tik vyks prizų iteikimas.
Skambinau savo darbų vadovui ir klausiau, ką daryti, ir iš pradžių jis sakė, kad eičiau i salę, bet vėliau vėl paskambino ir atsiprašęs patvirtino, kad man teks sėdėti ofise, nes vienos darbuotojų šią popietę ten nebus.
Bet juk man nepriklauso vykdyti apmokamo darbuotojo pareigas?..

Taip, tai nesusipratimas ir nesusiorganizavimas, bet panašu, kad niekas nėra labai suinteresuotas, kad įsitraukčiau į ivairiapusę veiklą. Esu smarkiai nusivylusi...

P.S. Iš teigiamos pusės, vakar praleidau dvi valandas muzikos studijoje ir esu pasiėmusi dar tris valandas įrasų studijoje šeštadieniui. Pažiūrėsim, gal pavyks sukurti ką nors gražaus.

Pirma tema- atostogos. Mano pirmosios prabėgo Škotijoje. Pasiskaičiavau, kad galiu imti po penkias laisvas dienas kas du mėnesius, o su savaitgaliais išeitų net devynios dienos atostogu... Taigi, kovo gale Velykoms pradingau iš civilizacijos į atokų šiaurės vakarų kampelį Škotijoj ant jūros kranto su kalvomis, begale ežerų, vėjuotais orais ir kone laukinių avių būriais. Grįždama aplankiau kitą savanorį iš Suomijos, Eetu, kuris gyvena Limoges mieste. Jam sekasi traukti bėdas, nes jį Prancūzijoje net du kartus apiplėšė vidury dienos, neskaitant įvairių kitų problemų, bet jis vis tiek nenukabina nosies, riebiai suomiškai nusikeikia ir toliau tęsia veiklą. Eetu mane supažindino su savo hiphopo grupės kūryba. Jie turi nemažai savo klausytojų Suomijoje, bet laikosi atokiai nuo populiariojo radijo bei televizijos.

Kita tema- svetima kultūra. Kiek teko gyvenant užsienyje ar Lietuvoje susidurti su kitų kultūrų atstovais, visi jie daugiau ar mažiau buvo prisitaikę prie vakarietiško gyvenimo būdo- o jei ne, su tokiais nelabai teko bendrauti. Taigi dabar atsidūriau įdomioje diplomatinėje situacijoje, nes merija man beatostogaujant bute kitame kambaryje apgyvendino tunisiete. Jai 29 metai ir ji besimokydama yra gyvenusi toli nuo artimųjų nuo pat tada, kai jai buvo 12 metų; ji baigė prestižinę administracijos institutą ir nusprende vykti į Prancūziją dviejų mėnesių praktikai atlikti. Tik skirtumas tas, kad tai jos pirmoji patirtis užsienyje. Jos kitokia buitis (manes klausė, kaip naudotis dulkiu siurbliu, fotoaparatu, orkaite ir tt; o vieną vakarą, kai buvau įjungusi skalbimo mašiną ir centrifuga ėmė greitai suktis, tunizietė išsigandusi ėmė mane šaukti ir klausė, ar viskas su mašina gerai) bei kultūra. Kad maždaug suvoktumėte situaciją, galiu papasakoti istoriją: tik atvykusi mergina skambino mano mentoriui ir skundėsi, kad čiaupai vonioje neveikia. Jis atvyko prie durų ir paspaude skambutį; niekas neatidaro. Ji žvilgterėjo pro balkoną įtariai ir pradingo. Tada jis šūkteli, kad čia aš, atėjau tu nelemtų čiaupų patikrinti. Ji nusileidžia žemyn ir atidaro laiptinės duris, bet atsisako eiti į butą- juk tai vyriškis! Taigi, mentorius nuėjo pats vienas, patikrino čiaupus, kad su jais nieko blogo nėra, tada nusileido žemyn ir tunizietei paaiškino, ką ir kaip ten sukti, kad veiktų. Ir tik jam išėjus ji grižo i butą.
Pagal tokias tradicijas tunizietės nepratusios būti toje pačioje patalpoje, juo labiau vakarieniauti su vyriškiais, kurie nepriklauso jų šeimai. Taigi galima įsivaizduoti, kokia problematiška situacija ir i kokią diplomatinę sumaištį esu pastatyta, nes ji nepatogiai jaučiasi, kai pas mane lankosi bičiuliai, ir tuoj pat pradingsta savo kambaryje. Tiesa, ji po mažu pratinasi prie vakarietiško gyvenimo ir šeip yra labai gero charakterio, tik sunku suvokti, kodėl merija sumąstė viename bute apgyvendinti žmones iš skirtingų kultūrų ir naiviai tikėtis, kad tas nesukels problemų...