Vakar buvo sunki diena. Mažai miegojau naktį, tai vis tas nerimas. O dieną bebaigdama krautis daiktus supratau, kad atpratau pakuotis ilgam laikui bei neįvertinau situacijos, ir teko pasiskubinti. Dar nėra taip buvę, kad vos spėčiau į aerouostą, ir tam negelbėjo aplinkybės- pūga ir nuo sniego nevalyti keliai. Tačiau prie registracijos eilutės į Paryžiaus Charles de Gaulle aerouostą supratau, kad neskuba niekas. Atsipalaidavę verslininko išvaizdos prancūzai užleido vietą "damsel in distress", dar teko primokėti už lagaminą, nes pasirodo jis nebuvo įskaičiuotas į mano bilietą, ir aš jau prie keleivių patikros. Susižvalgiau su kita eilėje bestovinčia panele, ir abi pratrūkom juokais- reikšmingas žvilgsnis parodė, kad abi turėjom tą pačią mintį "pasipuošti skrydžiui"- t.y. taupant vietą lagamine susikabinti visus karolius ant kaklo ar, mano atveju, ant riešo užsimauti krūvą apyrankių :) O dar ir jos karoliai buvo iš tokių pat akmenėlių kaip viena mano apyrankė, į tą net jos draugai dėmesį atkreipė. Ir skrido Indrė į Angliją mokslų ieškoti. Žodžiu, smagu susitikti giminingą sielą, kaip kartais pasitaiko.
Skrisdama virš Paryžiaus pastebėjau Eifelio bokštą, kurio viršūnėje lyg Saurono akis įtaisytas švyturys viliojo Prancūzijon. Nusileidus vos radau savo lagaminą klaidžiame oro uoste. Ir dar teko laukti virš geros valandos, kol pagaliau išvydau savo išgelbėtojus- savanorį Agustin ir mentorių Armand.
Žinoma, aerouosto klaidumas nepadėjo lengvai surasti automobilio, kuris buvo mėlynajame, o ne žaliajame ar raudonajame stovėjimo aikštelės aukšte. Ir taip, po ilgo kelių valandų kelio su ilga vėlyvų naktipiečių pertrauka tailandietiško maisto restorane, kuriame ilgai klaidžiojau po meniu prancūzų kalba, apsimiegojusi atsidūriau Chatellerault, o apie mano įsikūrimą, adaptaciją, šiandien sutiktus žmones (Caroline ir Mae-Lise) bei prekinimąsi už 200 eurų pasakosiu vėliau...nes miegas ima savo pusėn :)
Skrisdama virš Paryžiaus pastebėjau Eifelio bokštą, kurio viršūnėje lyg Saurono akis įtaisytas švyturys viliojo Prancūzijon. Nusileidus vos radau savo lagaminą klaidžiame oro uoste. Ir dar teko laukti virš geros valandos, kol pagaliau išvydau savo išgelbėtojus- savanorį Agustin ir mentorių Armand.
Žinoma, aerouosto klaidumas nepadėjo lengvai surasti automobilio, kuris buvo mėlynajame, o ne žaliajame ar raudonajame stovėjimo aikštelės aukšte. Ir taip, po ilgo kelių valandų kelio su ilga vėlyvų naktipiečių pertrauka tailandietiško maisto restorane, kuriame ilgai klaidžiojau po meniu prancūzų kalba, apsimiegojusi atsidūriau Chatellerault, o apie mano įsikūrimą, adaptaciją, šiandien sutiktus žmones (Caroline ir Mae-Lise) bei prekinimąsi už 200 eurų pasakosiu vėliau...nes miegas ima savo pusėn :)