Ar tavo akcentas – normalu?
2011-04-18 „Žinau viską“ pažengusi žurnalistė Lina Jankauskaitė
Dar viena sėkmės istorija: apie patirtį, gyvenimą, džiaugsmą ir visa kita – tai žmonių, nusprendusių kurį laiką praleisti svečioje šalyje, istorijos. Apie tai, ko ieško gyvenime, ką sužinojo išvykusi į užsienį, pasakojo dar viena savanorė – Jūratė Šlepikaitė. Mergina buvo išvykusi savanoriauti į Prancūziją – meilės šalį.
Jūratė save apibūdina trumpai: „Mėgstu keliauti, baigiau studijas Jungtinėje Karalystėje ir nusprendžiau, kad noriu dar pažinti prancūziškai kalbančios šalies kultūrą ir žmonių gyvenimo būdą.“ Didelis troškimas ir pakely sutikti žmonės ne vieną pastūmėja išbandyti save ten, kur niekada nemanei atsidursiąs. Jūratės kelionės, kaip ir ne vieno savanorio, prasidėjo nuo Europos savanorių tarnybos bei sutiktų naujų žmonių.
Apie tai, kaip reagavo aplinkiniai, Jūratė kalbėjo ramiai: „Reagavo įvairiai, kai kurie nustebo ar net žvelgė įtariai, nes savanorystė jiems buvo nauja sąvoka. Be to, Lietuvoje dar neįprasta daryti „gap year“, t. y. daugmaž metų trukmės pertrauką tarp studijų, kurių metu keliaujama, savanoriaujama ar dirbama. Bet ir didžiausi skeptikai pakeitė savo nuomonę, aplankę mane Prancūzijoje ir įsitikinę, kad ten visai neblogai.“
Išvykti į užsienį vilioja ne vienas motyvas ar priežastis. Vis dažniau išsikeliamas tikslas – tiesiog padėti kitiems žmonėms. Ne išimtis buvo ir Jūratės norai – tobulėti, pažinti, atrasti. Jos pačios žodžiais – tai siekis pažinti šalies kultūrą, išmokti kalbą, išbandyti save įvairiose srityse, kai kitokių galimybių tam nėra.
Darbo ir idėjų savanoriai nestokoja, tai liudija ir jų nuveikti darbai. Pačios savanorės pasakojimu, veikti buvo ką: „Daugiausiai laiko praleidau mokydama lankytojus naudotis kompiuteriais (ieškoti darbo bei informacijos, rašyti CV, naudotis programomis), versdama dokumentus, dalyvaudama specialiuose renginiuose (Europos diena, jaunimo mainai Lenkijoje, nemokamų kompiuterinių programų renginys, miestų dvynių atstovų konferencija), užsiimdama veikla su vaikais ir jaunimu (informavau apie Europos mobilumo programas, mokiau ekologiško dovanų pakavimo ir pasigaminti perdirbto popieriaus užrašų knygelę). Įdomiausia buvo dirbti organizuojant ir filmuojant koncertą ir įrašinėti dainą penkiomis kalbomis (taip pat, žinoma, ir lietuviškai) muzikos studijoje.“
Jūratės nuomonė apie pliusus ir minusus šalies, kurioje savanoriavo, buvo kiek kitokia negu kitų savanorių. Pasak jos, teigiamos ir neigiamos pusės priklauso ne nuo to, kurioje šalyje esi savanoris, o nuo to, kokioje programoje dalyvauji. „Yra daug faktorių, nulemiančių savijautą, ir vienas svarbiausių – kaip pavyksta integruotis į bendruomenę, ar pavyksta surasti bendraminčių, bendraamžių. Kai kuriuose projektuose kartu savanoriauja visa grupė jaunuolių, todėl atmosfera yra visiškai kitokia. Taip pat svarbus ir kalbos barjeras, kurį greitai perkopti yra gana svarbu, tačiau tai nėra lengva. O jei nesiseka, tai gali būti didelis minusas, nes ilgą laiką gyvenant kitoje šalyje, kur žmonės vargiai moką kitą užsienio kalbą, gali pasidaryti sunku. Būtent Prancūzijoje buvo įdomu, nes sutikau žmonių ir iš egzotiškų frankofoniškų šalių, t. y. Šiaurės Afrikos, dalies Kanados, salų Indijos vandenyne. Pažinau žmonių, gyvenančių sunkiomis aplinkybėmis, su kitokiu požiūriu, net ir be išsilavinimo, tai man labai atvėrė akis“, – teigė Jūratė.
Norintiems išvykti savanoriauti į Prancūziją, savanorė negailėjo patarimų:
Rasite adresu http://eurodesk.lt/naujienos/post/834/Ar_tavo_akcentas__normalu_
2011-04-18 „Žinau viską“ pažengusi žurnalistė Lina Jankauskaitė
Dar viena sėkmės istorija: apie patirtį, gyvenimą, džiaugsmą ir visa kita – tai žmonių, nusprendusių kurį laiką praleisti svečioje šalyje, istorijos. Apie tai, ko ieško gyvenime, ką sužinojo išvykusi į užsienį, pasakojo dar viena savanorė – Jūratė Šlepikaitė. Mergina buvo išvykusi savanoriauti į Prancūziją – meilės šalį.
Jūratė save apibūdina trumpai: „Mėgstu keliauti, baigiau studijas Jungtinėje Karalystėje ir nusprendžiau, kad noriu dar pažinti prancūziškai kalbančios šalies kultūrą ir žmonių gyvenimo būdą.“ Didelis troškimas ir pakely sutikti žmonės ne vieną pastūmėja išbandyti save ten, kur niekada nemanei atsidursiąs. Jūratės kelionės, kaip ir ne vieno savanorio, prasidėjo nuo Europos savanorių tarnybos bei sutiktų naujų žmonių.
Apie tai, kaip reagavo aplinkiniai, Jūratė kalbėjo ramiai: „Reagavo įvairiai, kai kurie nustebo ar net žvelgė įtariai, nes savanorystė jiems buvo nauja sąvoka. Be to, Lietuvoje dar neįprasta daryti „gap year“, t. y. daugmaž metų trukmės pertrauką tarp studijų, kurių metu keliaujama, savanoriaujama ar dirbama. Bet ir didžiausi skeptikai pakeitė savo nuomonę, aplankę mane Prancūzijoje ir įsitikinę, kad ten visai neblogai.“
Išvykti į užsienį vilioja ne vienas motyvas ar priežastis. Vis dažniau išsikeliamas tikslas – tiesiog padėti kitiems žmonėms. Ne išimtis buvo ir Jūratės norai – tobulėti, pažinti, atrasti. Jos pačios žodžiais – tai siekis pažinti šalies kultūrą, išmokti kalbą, išbandyti save įvairiose srityse, kai kitokių galimybių tam nėra.
Darbo ir idėjų savanoriai nestokoja, tai liudija ir jų nuveikti darbai. Pačios savanorės pasakojimu, veikti buvo ką: „Daugiausiai laiko praleidau mokydama lankytojus naudotis kompiuteriais (ieškoti darbo bei informacijos, rašyti CV, naudotis programomis), versdama dokumentus, dalyvaudama specialiuose renginiuose (Europos diena, jaunimo mainai Lenkijoje, nemokamų kompiuterinių programų renginys, miestų dvynių atstovų konferencija), užsiimdama veikla su vaikais ir jaunimu (informavau apie Europos mobilumo programas, mokiau ekologiško dovanų pakavimo ir pasigaminti perdirbto popieriaus užrašų knygelę). Įdomiausia buvo dirbti organizuojant ir filmuojant koncertą ir įrašinėti dainą penkiomis kalbomis (taip pat, žinoma, ir lietuviškai) muzikos studijoje.“
Jūratės nuomonė apie pliusus ir minusus šalies, kurioje savanoriavo, buvo kiek kitokia negu kitų savanorių. Pasak jos, teigiamos ir neigiamos pusės priklauso ne nuo to, kurioje šalyje esi savanoris, o nuo to, kokioje programoje dalyvauji. „Yra daug faktorių, nulemiančių savijautą, ir vienas svarbiausių – kaip pavyksta integruotis į bendruomenę, ar pavyksta surasti bendraminčių, bendraamžių. Kai kuriuose projektuose kartu savanoriauja visa grupė jaunuolių, todėl atmosfera yra visiškai kitokia. Taip pat svarbus ir kalbos barjeras, kurį greitai perkopti yra gana svarbu, tačiau tai nėra lengva. O jei nesiseka, tai gali būti didelis minusas, nes ilgą laiką gyvenant kitoje šalyje, kur žmonės vargiai moką kitą užsienio kalbą, gali pasidaryti sunku. Būtent Prancūzijoje buvo įdomu, nes sutikau žmonių ir iš egzotiškų frankofoniškų šalių, t. y. Šiaurės Afrikos, dalies Kanados, salų Indijos vandenyne. Pažinau žmonių, gyvenančių sunkiomis aplinkybėmis, su kitokiu požiūriu, net ir be išsilavinimo, tai man labai atvėrė akis“, – teigė Jūratė.
Norintiems išvykti savanoriauti į Prancūziją, savanorė negailėjo patarimų:
- Pasiruošti streikams ir jų metu ant nieko nepykti ir rūpintis savimi, nes prancūzams tai yra savotiška šventė, ir problema, kad nevažiuoja tavo traukinys, jiems bus nė motais;
- Žinoti, kad vien aperityvas (nestiprių alkoholinių gėrimų, žadinančių apetitą, gėrimas) gali trukti tiek pat ilgai, kiek Lietuvoje trunka pati vakarienė, ir klaidingai pasisotinti manant, kad 21 val. vakaro bus tik sumuštiniai ir sėsti prie stalo niekas jau nekvies;
- Pasiruošti klausimams „Ar tavo akcentas – normalu?” ir faktui, kad Lietuvos sostinė – Ryga;
- Prancūziškai sveikinantis atidžiai kreipti dėmesį, į kurią pusę reikia pasukti skruostą, ir neskleisti „muah“ garsų, o atėjus į vakarėlį, kur susirinko 20 svečių, nesitikėti, kad pavyks išvengti pasisveikinimo su kiekvienu, o išeinant – ilgo atsisveikinimo proceso!
- Nenaudoti suprancūzintų angliškų žodžių, neįsitikinus dėl jų reikšmės;
- Kreipti didžiulį dėmesį į žodžių tarimą;
- Apsišarvuoti kantrybe!
Rasite adresu http://eurodesk.lt/naujienos/post/834/Ar_tavo_akcentas__normalu_
