Savanorystė Prancūzijoje 
 
Turejau elektrini dvirati. Vienai dienai. Kol galine padanga netiketai issileido per 10 sekundziu ir man reikejo pirma karta skambinus telefonu prancuziskai kalbant prasyti, koleges, kad atvaziuotu su masina paimti manes ir mano nelaimelio.

Isties didelio skirtumo tokiu vaziuojant nera, bet papildoma energija padetu kylant i kalva; pas mane kalvu beveik nera.

Dabar modernusis dviratis gydosi remontineje, ir kol specialistai bando diagnozuoti jo problema, grizau pas savo paprasta, iprasta ir ne toki jau prasta dvirati.

Kartu su bendradarbiais dvi dienas lankiau Adobe Photoshop kursus.
Siandien, deja, jie studijuoja Illustrator (as vakar suinstaliavau sia programa i astuonis kompiuterius, o man vietos kursuose ir neliko...), o as vargstu prie video scenarijaus ir plakatu EVS populiarinimui. Isejo taip, kad svarbia diena, kai pas mus bus vasaros darbu muge ir joje lankysis gal 800 zmoniu, as busiu isvykusi. Tai nesusipratimas, nes as juk sakiau kad pirksiu bilietus tai ir tai dienai, ir niekas nepriestaravo, kol nesusigriebe kai jau buvo per velu :) Taigi, vis tiek ketinu pasinaudoti sia proga populiarinti EVS, nors manes ten ir nebus. Paleisime video, bus galima pasiimti brosiuru, o demesi atkreips plakatai.

Vakar, po tylaus introspektyvaus savaitgalio, sulaukiau sveciu. Su kolumbiete, argentinieciu, dviem prancuzem ir vokiete gaminom pietu amerikos "kibinus" (empanadas). Tik skirtumas tas, kad jie naudoja kukuruzu miltu tesla. Buvo smagus komandinio darbo ir paskui valgymo vakaras, ir labai grazu is ju puses  buvo po visko padeti suplauti indus :))

Rytoj vel pakuojuosi daiktus, nes penktadieni vakare iskart po darbo savaitgaliui isvaziuoju i Ile d'Oleron netoli La Rochelle pas vienos is merginu tevus. Vaziuosime keturiese su masina, susiradom vairuotoja per Covoiturage- internetini projekta, padedanti iki maksimumo isnaudoti kelione automobiliu. Vairuotojas susiranda papildomu keleiviu, o jie jam kompensuoja dali islaidu benzinui. Ir vilkas sotus, ir avis sveika. Na, tikekimes. Ir dar reikia tiketis, kad ten, juros pakrantej, nera viskas nusiaubta, kaip per zinias rode. Savaitgali didelis vejas sutapo su potvyniu ir pakilusiu vandens lygiu, apseme daug namu, apie trisdesimt zmoniu zuvo sioje gamtos stichijoje. Va, sakiau kad vejas baisus buvo, netikejot :)

Kova salimais esantis kino teatras rodo nerealius daug apdovanojilmu sulaukusius filmus. Ir modernius, ir klasika... Tik laiko vis nera nueiti. O gal ir noro kartais truksta. Ech.
Picture
Empanadas.
 
Picture
Tik ką susigriebiau, kad visai mažai rašiau apie patį projektą ir ką aš jame veikiu.
            Taigi mano darbas yra jaunimo centre, kur taip pat veiklos randa ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės bei bedarbiai. Čia turime IT centrą, kur atvykusieji gali naudotis internetu, o jei darbo paieškoms ir spausdinti CV, tai nemokamai. Taip pat yra multimedijos centras su muzikos ir video įrašų studijoms bei kino teatras (į kurį galiu eiti nemokamai! Valio!). Beje, Prancūzijoje visa užsienio produkcija yra dubliuojama, net ir kino teatruose. Centras bendradarbiauja ir su virš dvidešimt sportinės veiklos organizatorių.

            Čia iš viso yra penki "animateurs", kas grynai prancūziškas terminas veiklos organizatoriams apibūdinti. Yra du garso inžinieriai, video technikas, sekretorė, ir daug kitų darbuotojų, ir šioje šaunioje kompanijoje įsiterpiu ir aš. Man patikėta reprezentuoti Lietuvą ir kartu Europos sąjungos savanorių tarnybą.

            Visas pirmas mėnuo man yra paskirtas aplinkos ir darbo stebėjimui bei adaptavimuisi. Ne visada apsieinu be streso (kaip kad kai reikėjo prisistatyti visam kolektyvui per bendrus pusryčius ir atlaikyti buvimą dėmesio centre), bet kad ir kaip bebūtų, visi iškylus problemai pagelbsti. Labiausiai rūpesčių ir susierzinimo kyla, kai negaliu savęs pilnai išreikšti ar suprasti ką sako kiti, nes trūksta kalbinių įgūdžių, tad turiu daaaaaaaaaaug motyvacijos kuo greičiau pramokti kalbą. Ir, žinoma, kol kas dar painiojuosi vardų ir pareigų sumaišty...

             Į darbą atvykstu devintą ryto dviračiu- kelionė teužtrunka keletą minučių, o riedėti lengva ir smagu. Bent jau palyginus su prieš tai tris metus turėtu dviračiu, šis yra žymiai kokybiškesnis- visgi verta investuoti į gerą daiktą (nors man jo nereikėjo pirkti... jį, kaip ir būstą, suteikė savivaldybė).

            Tuomet po ilgo sveikinimosi ritualo kelias valandas sėdžiu prie IT informacinio stalo, ausis ištempus klausausi kalbos, ir jau kai kuriuos dalykus suprantu, moku ką reikia pajungti, pažymėti lankytojų statistiką, ir pan. Kiekvieną dieną pasiekiu po mažą pergalę. Kitas savanoris Agustin šią savaitę baigė savo darbą pagal kontraktą, taigi nuo rytojaus būsiu be kompaniono, vertėjo ir mokytojo :( Gaila, bet ką padarysi.

            Pas mus dabar vyksta remontas. Darbuotojai tonomis plempia kavą- aš irgi neatsilaikiau, šiandieną pasiėmiau kapučino, cafe latte ir žalios arbatos atitinkamais laiko intervalais.

            12 valandą visi prapuola kas kur sau, bebėgdami dar šūkteli "bon appetit!". Pietų metas, žinoma. Pertrauka- pusantros valandos. Per ją spėju numinti iki valgyklos, pasilabinti su virėjomis, ramiai lėtai papietauti besimėgaujant skaniausiais pasaulyje batonu ir sūriu (ateityje tikėkitės prancūziškų receptų), paplepėti su prie stalo sėdinčiaisiais, parvažiuoti namo, snūstelėti... :D Prancūzų profesinės sąjungos, matyt, labai aršios, o gal ilgi pietūs yra tiesiog kultūrinis paprotys?.. Lietuviams labai praverstų tokia minutė, kai tikrai ramiai gali atsikvėpti... Koks kontrastas su tuo, kai ankščiau dirbdama gimtinėje teturėjau pusvalandžio pertauką.

Grįžusi dar sukuosi apie kompiuterius ir kalu prancūzų kalbos gramatiką iki pusės šešių, kai centras užsidaro. Šiandieną po darbo spėjau aplėkti mobiliųjų ryšių įmones ir susirinkti informaciją bei kainynus. Bevažiuojant akys užkliuvo už Lietuvoje pažįstamų parduotuvių- Promod, Esprit, Etam. Bus įdomu patikrinti prancūziškos ir lietuviškos pasiūlų skirtumus :) Ir visai kitas reikalas būtų pasivaikščioti miesto gatvelėmis besidairant į vieną kitą vitriną, negu kad be atokvėpio brautis pro minią prekybos centre...

 Kitąsyk reikės prisiminti išsitraukti fotoaparatą, manau jau seniai metas viską paįvairinti nuotraukomis.

 Rytoj žadu kepti pyragą, o trečiadienį laukia Agustin ir darbuotojų bendra vakarienė pažymint jo darbo metų pabaigą. Kitos dienos ryte išvykstu į Paryžių.

Picture
 
Ši rytą pusryčiavau organizacijoje, ir manęs pristatyti buvo sukviesti visi darbuotojai, kurių buvo apie 40. Taigi sulaukiau daug bissous, pabuvau dėmesio centre, išmokau daug vardų ir sužinojau ką kas veikia. Taip pat  jau ėmiau po truputį pratintis dirbti prie infodesk, nors vis dar nelengva suprasti, ko žmonės prašo. Bet jau atlikau simbolišką pirmąją užduotį- vienam klientų padaviau išspausdinto popieriaus lapą ir už tai paėmiau užmokestį, jam turbūt ir neįtarus, kad esu ne prancūzė, bet antra vertus, ir neteko daug ko sakyti :)

Armandui padovanojau nuostabiai iliustruotą didelį suvenyrinį kalendorių su Lietuvos mitais ir legendomis lietuvių ir anglų kalbomis. Deja, centro direktoriui Herve jis taip patiko, kad pasinaudojęs savo pozicija pareikalavo, kad kalendorius kabėtų tik jo kabinete. Armandui neliko nieko kito kaip sutikti, gestais rodant neva riedančias ašaras. Reikės jam iškepti citrininį pyragą, kad taip neliūdėtų.

Jau turiu bilietus į atvykimo seminarą Metz mieste, kelioms dienoms užsukant į Paryžių. Pasidariau nuolaidų kortelę, kurioje mane netyčia pasendino aštuoniom dienomis.

Ėmiau savarankiškai tyrinėti miestą dviračiu.

Susipažinau su Jacques, kuris dirba su įvairiomis vyriausybinėmis nepelno organizacijomis, ir su juo turėjau labai įdomų pokalbį. Jis padės įgyvendinti mano asmeninį projektą. Viena iš idėjų yra, kad imsiuosi darnaus vystymosi Burkina Fase finansavimo paieška ir renginių organizavimu. Valio!

 Na, o su Caroline sumąstėm, kad reiktų keistis žiniomis- aš ją mokysiu anglų, o ji mane ispanų kalbos.
Picture
...Dviratis. Mano :)
 
Taigi, atvykus iš aerouosto jau buvo vėlu, ir susisiekus su šeima greitai nuėjau gulti. Tačiau buvau nepasiruošus vienam dalykui: šokui, ir krizės etapui dar neprasidėjus euforijai. Buvau pamiršus, ką reiškia atvykti į visiškai naują vietovę, kaip kad nutiko kai skridau į Angliją. Bet tuomet aš turėjau tikslą - mokslus ir didžiulę šeimos paramą. O dabar reikia išsikelti naujus tikslus ir, kas sunkiausia, palikti viską, kas pažįstama ir įprasta, aplinką, kurioje jaučiuosi gerai. Vėl kilo klausimas- kam "šokti nuo skardžio"? Keturis mėnesius prabuvau namie, pas tėvus, ir pripratau prie jų, o jie priprato prie manęs. Tačiau kokios perspektyvos būtų laukę? Šiuo metu ekonominė krizė, o ilgai ieškotis darbo arba dirbti kažką be perspektyvos neturėjau noro. Bet staiga ėmiau ilgėtis to saugaus uosto, tos užuovėjos, kur tik manim rūpinosi ir nereikėjo nieko daryti. Bet tas negalėjo tęstis visą laiką... Ir dar pasiilgau savo "šeimyninio" gyvenimo Anglijoje su draugu, to mažo namelio, net to ne paties gražiausio miesto :) bet priminiau sau, kodėl išvykau. Man trūko veiklos, pokyčių, ir labiausiai saulės. Man didelę įtaką daro aplinka, ji gali įkvėpti arba prislopinti, tad išvykau ieškoti energijos...

Taip užmigau, beramindama save, kad reikia išlaukti, pažinti šią naują vietą, žmones, išsikelti konkrečius tikslus, ir vėl viskas bus gerai.

Kitą dieną pradėjau atgaminti prancūzų kalbos žinias, nes susipažinau su Agustin drauge, kuri kita kalba nešneka, bei kaimyne Caroline iš Kolumbijos, kuri čia dirba ispanų kalbos mokytojo asistente. Su ja ypač lengva mokytis prancūzų, nes ji šneka lėtai ir paprastesniais sakiniais. Kartu su ja ir Agustin mus Armandas nuvežė į prekybos centrą. O kad žinotumėt, kiek daug galima nusipirkti už du šimtus eurų!!! Tiek yra skirta savanorio įsikūrimui. Nusipirkau tris rankšluosčius, priemonių dušui, ir atrodė daugiau nieko nereikia? Gavosi, kad prisipirkau maisto kurio atsargų užteks turbūt dviems mėnesiams, tarp to ir šešis pakelius pieno, kuris galioja iki balandžio mėnesio (beje, prancūzų pieno pakuotės įtartinai panašios į tas, kuriose būna skalbinių minkštikliai...). Ir pilnas vežimėlis dalykų vis tiek tesudarė 170 eurų, todėl Armandas nubėgo atnešti mikserį, kuriuo dabar galėsiu gaminti skanias sriubas ir kokteilius.

Beje, tikras atokvėpis yra tai, kad galiu skambinti į stacionarų telefoną beveik bet kurioje šalyje ir kalbėti kada ir kiek tik reikia. Tas nieko nekainuoja ir yra mano viena pirminių teisių- neribojama komunikacija :) Super. Tik galėjo kiek ankščiau įspėti kad tas negalioja mobiliesiems telefonams, prieš tai, kai paskambinau į tokį kelioms minutėms.
 
Na o šiandieną papusryčiavus išlindo saulė, ir tokiu puikiu oru buvo pats tas važinėtis po apylinkes. Aš gavau dviratį! Ir juo taip patogu riedėti miesto keliais, o daiktus susidėti į priekyje pritaisytą krepšį. Išties čia yra gražių apylinkių, ir čia tekanti plati upė La Vienne iš dalies kompensuoja nemažą atstumą iki išsvajotos jūros. Dar yra nemažas ežeras, švarus ir skaidrus, su akmenuotu paplūdimiu, kuriame gyvenimu mėgaujasi vandens paukščiai, tarp jų ir pora gulbių.

Vakare turėčiau eiti čiuožinėti...