Šiuo metu išygvenu idėjų renesansą. Darbai su video projektu eina į pabaigą. Filmavome dvi dienas. Pagal planą turėjome pasiskolinti autobusą, bet jam neišdegus teko filmuoti stotelėje. Pritrūkus aktorių, daug padėjo besistažuojantis Bastian, kuris, kaip paskui sakė, apturėjo nereaaaalią patirtį- ir filmuotoju buvo, ir aktorium, ir daiktų kilnotoju, o dabar per dienas sėdi montažinėje. Taip pat prisidėjo ir buvusi savanorė iš Vokietijos Eva.

Be to, dvi dienas leidau muzikos įrašų studijoje su draugu, kurio dainą įrašinėjome. Per tą laiką sugebėjau atidirbti vieną būgnų partiją- ir man labai patiko! Bet beįrašinėjant susimėčiau, ir dar su kitais instrumentais pridarėm klaidų, taigi teks dar kada grįžti jų atitaisinėti, kad išeitų bent šioks toks ausies nerėžiantis variantas.
Be galo smagu. Taip pat šiek tiek pramokau dirbti su Cubase programa. Juodais marškinėliais su kažkokios 'nepaprastai geros' muzikinės grupės pavadinimu, į kurį įeina žodis 'ograi', vilkintis ilgaplaukis Arnaud man kantriai rodė kaip redaguoti kasmėnesinio savivaldybės žurnalo audio variantą, kuris vėliau pas jį užsisakusius atkeliaus CD pavidalu. Pamaniau, kad ir man praverstų besimokant tarimo.

Šiuo metu dirbu su būsimaisiais savanoriais, kurie ieško projektų ir pildo anketas. Taip pat slapčia kuriu planus apie anglų kalbos mokymą. Kada nors, ir, tikiuosi, greitai turėsiu porą mokinių...

Puse ausies girdėjau apie seminarą Lenkijoje ir kalbas, kad mane žada siųsti kaip gidę kartu su grupe prancūzų. Netveriu savo kailyje.

Agustinas su drauge dviems mėnesiams iškeliavo į Argentiną lankyti namų po metų pertraukos. Vos ne supanikavau, nes ne tik jis, bet ir Caroline žada išvykti. Taip staiga visi, kurie mane prisijaukino, pabėgs. Bet su manimi vis dar gyvena tunizietė. Po truputį ją mokinu važinėti dviračiu.

Penktadienį į svečius vakarieniauti atėjo Jacques su žmona Helene. Mes su tuniziete, vargšės, dvi dienas ruošėm patiekalus. Įžanginės salotos su tunizietiškais blyneliais, vaisių asorti desertui bevėstant šaldytuve, 'dėl viso pikto' paruoštų spagečių tuntas aušo ant darbastalio kol bandžiau svečiams įsiūlyti aukščiausios klasės šaltibarčius...
Ir ką jūs galvojate??
Ar dar nevarva seilė pagalvojus apie lietuviško skonio kefyrą (čia radau visai tokį patį, tik kažkodėl iš arabiškų šalių, o vadinasi 'lait fermente', jeigu kam kada pravers), žavingus burokėlius, šviežiai išvirtus kiaušinius, prieskonius, krapus, svogūnlaiškius ir karštutėles bulves?
...
Patiekiu šį lobį ant stalo ir pati pagaliau palinkusi prie lėkštės aptarinėju lietuviškos virtuvės privalumus ir kaip mes dieviname šį patiekalą karštomis vasaros popietėmis. Ir tik bebaigianti šį skanumyną pakėliau akis ir sustingau iš siaubo. Tunizietė ir Helene sriubos dubenėliai pilni ('mano jautrus skrandis', sako Helene; 'per daug pieno', antrina tunizietė). TIk Jacques suvalgė viską, bet ir tai tik paskatina mano įtarimą, kad iš diplomatijos. Mano prancūziškas siaubas pasikartoja vėl.
 Prieš porą metų Marselyje karštą vasaros dieną su drauge vaišinome šaltibarščiais mūsų geradarius, pas kuriuos gyvenome atostogų metu. Vaikinas mandagiai paknebeno keletą šaukštų. Panelė tik suraukė nosį ir įiniko į kuskuso dubenį.

Jeigu jau mūsų šaltibaršiai taip gąsdina užsieniečius, tai kas būtų su cepelinais?
Pasirinkimo mūsų kulinarijos reprezentacijai turiu nedaug. Mėsos nepateikčiau, tai be to dar liktų... na, ką galima vietoje pagaminti? Iš obuolių ar varškės sūrio neišspausiu... Bulviniai blynai fantastiški, bet nėra ypatingai reprezentacinės išvaizdos ar įvairaus skonio... Norisi tik skėstelėti rankomis ir pasakyti, kad kitasyk gaminsiu kitokį, ne lietuvišką, o internacionalinį daugumos mėgstamą valgį. O jeigu kas ir toliau prašys pagaminti ką nors iš lietuviško repertuaro, pirma parodysiu patiekalo nuotrauką, išvardinsiu ingredientus ir paklausiu, ar valgys tai.

Beje, anglai šioje diplomatinėje srityje pasirodė kur kas geriau: nors ir nusidėjo bulvinius blynus bevalgydami su džemu, atsipirko tuom, kad suvalgė visus mano darytus cepelinus bei šaltibarščius, ir prašė dar.

Tai štai, o po tokios vakarienės ėjome visi į teatrą, spektaklį apie XX amžių. Ką, jis jau praėjo?!

Štai čia aš pradedu savo savanorystės kelio 2010 metais aprašymą. Visų pirma, kas tai, toji savanorystė? Aš išvykstu atiduoti dalelės savęs ir kartu pasiimti kažko naujo. Vykstu pažinti kultūrą, išmokti kalbą, išbandyti savo jėgas, ir padėti skatinant vietinės bendruomenės raidą.

Europos savanorių tarnybos (EST, angliškai- EVS) programa vyksta 2007- 2013 metais. Apie ją sužinojau iš dviejų vokietaičių, kartu su manim vykusių iš Rygos į Vilnių 2007 pavasarį. Važiavome dviem autobusais, ir kitas pateko į nedidelę avariją- iš šalutinio kelio išlėkęs lengvasis automobilis gerokai nubrozdino autobuso šoną. Tokiomis keistomis aplinkybėmis užsimezgęs pokalbis atskleidė įdomių dalykų. Regina pasakojo, kad ką tik baigė mokyklą ir vyksta pasitikrinti savo pašaukimo socialiniams mokslams. Ji dirbs senelių prieglaudoje, taip pat gaus vietinės kalbos pamokas. Taip bekalbant atvykome ir į Vilnių, kur jai ir jos draugei padėjau susigaudyti naujame mieste, ir ties tuo atsisveikinome. Palikau jas gaudyti naujų ispūdžių, o pati nuvažiavau namo su mintimi kada nors pasidomėti šia programa...

2009 metais baigusi bakalaurą užsienyje dar nenorėjau nusėsti darbe, o ir dar nesijaučiau pasiryžusi rinktis, kurioje šalyje tas būtų. Troškau tobulinti įvairių kalbų žinias, o tarp jų ir prancūzų, nes vis lankydavau kursus, tačiau dar nepramokau laisvai ja kalbėti. Intensyvios EST projektų paieškos pagaliau atsipirko, ir po keturių mėnesių laukimo pas tėvelius po sparnu gavau patvirtinimą, kad vasarį išvažiuoju savanoriauti į miestuką Prancūzijoje. Valio!

Mano tikslas šiame dienoraštyje bus pasidalinti savo patyrimais, tikslais, abejonėmis, pažinimu ir visu kuo per ateinančius 12 mano projekto mėnesių.

Pirmas žingsnis jau įvykdytas- turiu skrydžio bilietą (už 4 dienų!!) ir jau lankiausi 'pre-departure' seminare, kuris vyko Kulautuvoje 4 dienas ir jame buvo kitų būsimų savanorių iš visos Lietuvos ir kurie vyks įvairiam laikotarpiui nuo 3 iki 12 mėnesių į Italiją, Prancūziją, Ispaniją, Vengriją, Maltą, Čekiją, Ganą, Gruziją ar Vokietiją.

Labiausiai įsiminę įspūdžiai:
1 diena- orientacinis komandinis žaidimas po Kulautuvos miškus spaudžiant -20C šalčiui. Dvi valandas, net ir sutemus, ieškojom laiškelių, paslėptų tai ties medžiu-tiltu, tai ties 'įsimylėjusiais medžiais'... Ir žinoma, aš ko gero vienintelė iš visos grupės apsirgau, ot tas imunitetas...

2 diena- savanoriavimas po Kulautuvą- turėjome komandomis surasti savanoriško darbo ir už jį būti simboliškai pavaišinti arbata. Visi užduotį įvykdė, nesvarbu, mažesnę ar didesnę. Mes su Daiva ir Lina apsilankėme vaikų sanatorijoje ir buvome pasitiktos išskėstomis rankomis. Vedėja tuoj surado mums vaikų krūvą, ir turėjome tuoj pat sumąstyti, kuo užimti 40 mažų padaužų.
Žinoma, žaidimais- 'arbūzo' valgymu, 'siūlai susivykit', 'diena- naktis', 'žuvys- tinklas'... Buvo smagu, net nenorėjo mūsų paleisti, o arbata irgi pasivaišinome. Išies buvo malonus nuotykis, o manau, kad sanatorijoje tikrai atsirastų vieta ir nuolatiniam savanoriui.

3 diena- nuo 9 ryto iki 10 vakaro buvome užsiėmę projektais ir gerte gėrem informaciją. Išties naudingiausia buvo diskusija apie toleranciją, kuriai visi turėjome nesibaigiančių klausimų. Vakare patys gaminome vakarienę, o po jos supratau, bežaisdama Jenga, kad ir kaip atrodo, jog vilties nėra ir kad bokštas betraukiant pagaliuką sugrius, tikėjimo visada reikia turėti, nes po to žaidimas ir toliau apeina ne vieną sėkmingą ratą.

4 diena- apibendrinimas ir atsisveikinimas...

Dabar kupina įspūdžių ir pastangų išsigydyti slogą išsitraukiu savo ištikimą rožinį lagaminą ir pradedu žavujį pakavimosi procesą. Iki kitų naujienų!