Ar sakiau, kad prancūzai atrodo be galo mandagūs? Tiesa, dar negaliu sakyti, kad pakankamai juos pažįstu. Visgi po beveik savaitės, praleistos 40 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje, peršasi mintis, jog prancūzai gali būti netgi mandagesni už džentelmenų statusą turinčius anglus. Mane matyt papirko jų rūpinimasis, kad kiekvienas sutiktas pažįstamas būtų tinkamai pasveikintas su bissous, taip pat dėmesio skyrimas kiekvienam žmogui. Manęs šiandien gal penkis kartus klausė, kaip sekasi, o besisveikinant kartais net susidarė eilė.
Neprieiti, nepasilabinti būtų laikoma šalta ir nemandagu, net ir žodinio pasisveikinimo su rankos paspaudimu neužtektų, prie kurio aš taip pratusi Lietuvoje ir kitur. Toks dėmesys ima varginti.
Antra vertus, malonu, kad net nuėjus į valgyklą šiltai sveikinuosi su darbuotojomis ir kartu pietaujančiaisiais. Beje, ten tiek daug prisivalgau- tiekiamos salotos, sūris, pagrindinis patiekalas, desertas, o duona ten be galo skani! Kiek man sakė, bagetės kepamos visą dieną, kad būtų kuo šviežesnės...mmmm.
Na, o kodėl pavadinime minėjau aroganciją? Prancūzai dar žinomi ir dėl jos. Arogancija, snobizmas, liaudiškai "pasikėlimas" man atima bet kokį norą bendrauti su tokiu žmogumi. Manau, man negatyvus kitų požiūris dėl kalbos nemokėjimo negresia, nes jau vos keli ištarti žodžiai praleidžia ledus. Kita problema yra, kai žmogus mano esąs geriausias ne dėl tautybės, o dėl, tarkim, jo veiklos. Tikiuosi, neteks daug pasakoti, kad tokių sutikau.
Šiandieną lankiausi muzikos ir video įrašų studijoje. Mano 'gidas' mane įleido ir nedaug ką papasakojęs (apie reperį iš Jamaikos, su kuriuo turėjo šnekėti angliškai) -norisi galvoti, kad dėl kalbos barjero- iškart nuėjo dirbti prie įrašų. Nors gerą valandą stebėti, kaip kuriama hiphopo muzika įdomu, norėjosi šiltesnio bendravimo. Visi rodės užsiėmę, niekas nepasirūpino svečiu, jaučiausi ignoruojama, tad niekaip neradau sau vietos ir kiek nusivyliau. Nors tiesa, klausė manęs, ar groju kuo ir ar dainuoju, bet tuo viskas ir baigėsi, nei gitarą davė, nei pasakė kada ateiti kitą kartą, kad ją gaučiau :) Tik susipažinau su hiphopo dainininku, jis kalbėjo apie savo muziką (ir man pavyko nemažai suprasti) ir manęs daug klausinėjo. Kol kas jis šilčiausias žmogus iš visų, kuriuos sutikau studijoje. Tikiuosi nepasiduoti ir nepaleisti vėjais savo noro dirbti su muzika vien dėl to, kad manęs nepasitiko su tortu (ir septyniomis žvakutėmis). Gyvenime ne kartą teko pakovoti už save ir savo tikslus. Manau, kad dar susitiksime ir gal net dirbsim kartu, nors jo stilius man ir ne labiausiai prie širdies, aš visada stengiuosi būti atvira naujovėms.
Ir dar, vakare pirmąsyk ėjau čia į kiną. Galėsiu nemokamai jame lankytis visus metus!!! Žiūrėjau 'A Serious Man', ir džiaugiausi, kad, kaip Prancūzijoj reta, filmas buvo originalo kalba su subtitrais. Visai verta pažiūrėti, gražus tragikomiškas filmas apie gyvenimo dramas...
Neprieiti, nepasilabinti būtų laikoma šalta ir nemandagu, net ir žodinio pasisveikinimo su rankos paspaudimu neužtektų, prie kurio aš taip pratusi Lietuvoje ir kitur. Toks dėmesys ima varginti.
Antra vertus, malonu, kad net nuėjus į valgyklą šiltai sveikinuosi su darbuotojomis ir kartu pietaujančiaisiais. Beje, ten tiek daug prisivalgau- tiekiamos salotos, sūris, pagrindinis patiekalas, desertas, o duona ten be galo skani! Kiek man sakė, bagetės kepamos visą dieną, kad būtų kuo šviežesnės...mmmm.
Na, o kodėl pavadinime minėjau aroganciją? Prancūzai dar žinomi ir dėl jos. Arogancija, snobizmas, liaudiškai "pasikėlimas" man atima bet kokį norą bendrauti su tokiu žmogumi. Manau, man negatyvus kitų požiūris dėl kalbos nemokėjimo negresia, nes jau vos keli ištarti žodžiai praleidžia ledus. Kita problema yra, kai žmogus mano esąs geriausias ne dėl tautybės, o dėl, tarkim, jo veiklos. Tikiuosi, neteks daug pasakoti, kad tokių sutikau.
Šiandieną lankiausi muzikos ir video įrašų studijoje. Mano 'gidas' mane įleido ir nedaug ką papasakojęs (apie reperį iš Jamaikos, su kuriuo turėjo šnekėti angliškai) -norisi galvoti, kad dėl kalbos barjero- iškart nuėjo dirbti prie įrašų. Nors gerą valandą stebėti, kaip kuriama hiphopo muzika įdomu, norėjosi šiltesnio bendravimo. Visi rodės užsiėmę, niekas nepasirūpino svečiu, jaučiausi ignoruojama, tad niekaip neradau sau vietos ir kiek nusivyliau. Nors tiesa, klausė manęs, ar groju kuo ir ar dainuoju, bet tuo viskas ir baigėsi, nei gitarą davė, nei pasakė kada ateiti kitą kartą, kad ją gaučiau :) Tik susipažinau su hiphopo dainininku, jis kalbėjo apie savo muziką (ir man pavyko nemažai suprasti) ir manęs daug klausinėjo. Kol kas jis šilčiausias žmogus iš visų, kuriuos sutikau studijoje. Tikiuosi nepasiduoti ir nepaleisti vėjais savo noro dirbti su muzika vien dėl to, kad manęs nepasitiko su tortu (ir septyniomis žvakutėmis). Gyvenime ne kartą teko pakovoti už save ir savo tikslus. Manau, kad dar susitiksime ir gal net dirbsim kartu, nors jo stilius man ir ne labiausiai prie širdies, aš visada stengiuosi būti atvira naujovėms.
Ir dar, vakare pirmąsyk ėjau čia į kiną. Galėsiu nemokamai jame lankytis visus metus!!! Žiūrėjau 'A Serious Man', ir džiaugiausi, kad, kaip Prancūzijoj reta, filmas buvo originalo kalba su subtitrais. Visai verta pažiūrėti, gražus tragikomiškas filmas apie gyvenimo dramas...