Gros Dégueulasse!
Sacre Bleu!
Oh la vache!
Sacre Bleu!
Oh la vache!
Pazvelge i nuotrauka virsuje ir atidziai ja istyre, pabandykite suprasti, kodel man dabar parasyti paprasta sakini uztrunka keturiskart ilgiau.
Pridesiu dar viena uzuomina, tai susije ir su tuo, kad siame irase apleidau lietuviskus simbolius.
...
...
Na kaip sekesi?
Jei vis dar nezinote, apie ka kalbu, tai- nuostabusis prancuzu isradimas- AZERTY klaviatura, kuria dabar ir tenka rasyti.
QWERTY klaviatura, prie kurios mes priprate, taip vadinama pagal pirmasias virsutines eilutes raides. Raides taip buvo sudeliotos dar spausdinimo masineliu laikais, kad greitai jomis tarskinancios masinistes suletintu tempa ir nesugadintu klavisu. Taigi tycia isdestymas buvo kuo nepatogesnis, kai reciau naudojamos raides pakliuva po rodomaisiais pirstais. Dabar atsiradus kompiuterio klaviaturoms toks isdestymas nebeturi loginio pagrindo, bet vartotojai prie jo priprato. O prancuzai (ir belgai), zinoma, turejo padaryti savaip. Taigi jie sukeite reciau savo kalboje naudojamas raides su daznesnem (pvz., A su Q ir Z bei pakele M eilute auksciau) bei pridejo savo simboliu. Labiausiai erzina, kad norint padeti taska, reikia spausti Shift :)
Beje, mobilieji telefonai su pilna klaviatura taip pat, zinoma, naudoja AZERTY. Ketinu toki isigyti, ir bus linksma, kol priprasiu naujoviskai rasyti SMS!
Pridesiu dar viena uzuomina, tai susije ir su tuo, kad siame irase apleidau lietuviskus simbolius.
...
...
Na kaip sekesi?
Jei vis dar nezinote, apie ka kalbu, tai- nuostabusis prancuzu isradimas- AZERTY klaviatura, kuria dabar ir tenka rasyti.
QWERTY klaviatura, prie kurios mes priprate, taip vadinama pagal pirmasias virsutines eilutes raides. Raides taip buvo sudeliotos dar spausdinimo masineliu laikais, kad greitai jomis tarskinancios masinistes suletintu tempa ir nesugadintu klavisu. Taigi tycia isdestymas buvo kuo nepatogesnis, kai reciau naudojamos raides pakliuva po rodomaisiais pirstais. Dabar atsiradus kompiuterio klaviaturoms toks isdestymas nebeturi loginio pagrindo, bet vartotojai prie jo priprato. O prancuzai (ir belgai), zinoma, turejo padaryti savaip. Taigi jie sukeite reciau savo kalboje naudojamas raides su daznesnem (pvz., A su Q ir Z bei pakele M eilute auksciau) bei pridejo savo simboliu. Labiausiai erzina, kad norint padeti taska, reikia spausti Shift :)
Beje, mobilieji telefonai su pilna klaviatura taip pat, zinoma, naudoja AZERTY. Ketinu toki isigyti, ir bus linksma, kol priprasiu naujoviskai rasyti SMS!
Tik ką susigriebiau, kad visai mažai rašiau apie patį projektą ir ką aš jame veikiu.
Taigi mano darbas yra jaunimo centre, kur taip pat veiklos randa ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės bei bedarbiai. Čia turime IT centrą, kur atvykusieji gali naudotis internetu, o jei darbo paieškoms ir spausdinti CV, tai nemokamai. Taip pat yra multimedijos centras su muzikos ir video įrašų studijoms bei kino teatras (į kurį galiu eiti nemokamai! Valio!). Beje, Prancūzijoje visa užsienio produkcija yra dubliuojama, net ir kino teatruose. Centras bendradarbiauja ir su virš dvidešimt sportinės veiklos organizatorių.
Čia iš viso yra penki "animateurs", kas grynai prancūziškas terminas veiklos organizatoriams apibūdinti. Yra du garso inžinieriai, video technikas, sekretorė, ir daug kitų darbuotojų, ir šioje šaunioje kompanijoje įsiterpiu ir aš. Man patikėta reprezentuoti Lietuvą ir kartu Europos sąjungos savanorių tarnybą.
Visas pirmas mėnuo man yra paskirtas aplinkos ir darbo stebėjimui bei adaptavimuisi. Ne visada apsieinu be streso (kaip kad kai reikėjo prisistatyti visam kolektyvui per bendrus pusryčius ir atlaikyti buvimą dėmesio centre), bet kad ir kaip bebūtų, visi iškylus problemai pagelbsti. Labiausiai rūpesčių ir susierzinimo kyla, kai negaliu savęs pilnai išreikšti ar suprasti ką sako kiti, nes trūksta kalbinių įgūdžių, tad turiu daaaaaaaaaaug motyvacijos kuo greičiau pramokti kalbą. Ir, žinoma, kol kas dar painiojuosi vardų ir pareigų sumaišty...
Į darbą atvykstu devintą ryto dviračiu- kelionė teužtrunka keletą minučių, o riedėti lengva ir smagu. Bent jau palyginus su prieš tai tris metus turėtu dviračiu, šis yra žymiai kokybiškesnis- visgi verta investuoti į gerą daiktą (nors man jo nereikėjo pirkti... jį, kaip ir būstą, suteikė savivaldybė).
Tuomet po ilgo sveikinimosi ritualo kelias valandas sėdžiu prie IT informacinio stalo, ausis ištempus klausausi kalbos, ir jau kai kuriuos dalykus suprantu, moku ką reikia pajungti, pažymėti lankytojų statistiką, ir pan. Kiekvieną dieną pasiekiu po mažą pergalę. Kitas savanoris Agustin šią savaitę baigė savo darbą pagal kontraktą, taigi nuo rytojaus būsiu be kompaniono, vertėjo ir mokytojo :( Gaila, bet ką padarysi.
Pas mus dabar vyksta remontas. Darbuotojai tonomis plempia kavą- aš irgi neatsilaikiau, šiandieną pasiėmiau kapučino, cafe latte ir žalios arbatos atitinkamais laiko intervalais.
12 valandą visi prapuola kas kur sau, bebėgdami dar šūkteli "bon appetit!". Pietų metas, žinoma. Pertrauka- pusantros valandos. Per ją spėju numinti iki valgyklos, pasilabinti su virėjomis, ramiai lėtai papietauti besimėgaujant skaniausiais pasaulyje batonu ir sūriu (ateityje tikėkitės prancūziškų receptų), paplepėti su prie stalo sėdinčiaisiais, parvažiuoti namo, snūstelėti... :D Prancūzų profesinės sąjungos, matyt, labai aršios, o gal ilgi pietūs yra tiesiog kultūrinis paprotys?.. Lietuviams labai praverstų tokia minutė, kai tikrai ramiai gali atsikvėpti... Koks kontrastas su tuo, kai ankščiau dirbdama gimtinėje teturėjau pusvalandžio pertauką.
Grįžusi dar sukuosi apie kompiuterius ir kalu prancūzų kalbos gramatiką iki pusės šešių, kai centras užsidaro. Šiandieną po darbo spėjau aplėkti mobiliųjų ryšių įmones ir susirinkti informaciją bei kainynus. Bevažiuojant akys užkliuvo už Lietuvoje pažįstamų parduotuvių- Promod, Esprit, Etam. Bus įdomu patikrinti prancūziškos ir lietuviškos pasiūlų skirtumus :) Ir visai kitas reikalas būtų pasivaikščioti miesto gatvelėmis besidairant į vieną kitą vitriną, negu kad be atokvėpio brautis pro minią prekybos centre...
Kitąsyk reikės prisiminti išsitraukti fotoaparatą, manau jau seniai metas viską paįvairinti nuotraukomis.
Rytoj žadu kepti pyragą, o trečiadienį laukia Agustin ir darbuotojų bendra vakarienė pažymint jo darbo metų pabaigą. Kitos dienos ryte išvykstu į Paryžių.
Taigi mano darbas yra jaunimo centre, kur taip pat veiklos randa ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės bei bedarbiai. Čia turime IT centrą, kur atvykusieji gali naudotis internetu, o jei darbo paieškoms ir spausdinti CV, tai nemokamai. Taip pat yra multimedijos centras su muzikos ir video įrašų studijoms bei kino teatras (į kurį galiu eiti nemokamai! Valio!). Beje, Prancūzijoje visa užsienio produkcija yra dubliuojama, net ir kino teatruose. Centras bendradarbiauja ir su virš dvidešimt sportinės veiklos organizatorių.
Čia iš viso yra penki "animateurs", kas grynai prancūziškas terminas veiklos organizatoriams apibūdinti. Yra du garso inžinieriai, video technikas, sekretorė, ir daug kitų darbuotojų, ir šioje šaunioje kompanijoje įsiterpiu ir aš. Man patikėta reprezentuoti Lietuvą ir kartu Europos sąjungos savanorių tarnybą.
Visas pirmas mėnuo man yra paskirtas aplinkos ir darbo stebėjimui bei adaptavimuisi. Ne visada apsieinu be streso (kaip kad kai reikėjo prisistatyti visam kolektyvui per bendrus pusryčius ir atlaikyti buvimą dėmesio centre), bet kad ir kaip bebūtų, visi iškylus problemai pagelbsti. Labiausiai rūpesčių ir susierzinimo kyla, kai negaliu savęs pilnai išreikšti ar suprasti ką sako kiti, nes trūksta kalbinių įgūdžių, tad turiu daaaaaaaaaaug motyvacijos kuo greičiau pramokti kalbą. Ir, žinoma, kol kas dar painiojuosi vardų ir pareigų sumaišty...
Į darbą atvykstu devintą ryto dviračiu- kelionė teužtrunka keletą minučių, o riedėti lengva ir smagu. Bent jau palyginus su prieš tai tris metus turėtu dviračiu, šis yra žymiai kokybiškesnis- visgi verta investuoti į gerą daiktą (nors man jo nereikėjo pirkti... jį, kaip ir būstą, suteikė savivaldybė).
Tuomet po ilgo sveikinimosi ritualo kelias valandas sėdžiu prie IT informacinio stalo, ausis ištempus klausausi kalbos, ir jau kai kuriuos dalykus suprantu, moku ką reikia pajungti, pažymėti lankytojų statistiką, ir pan. Kiekvieną dieną pasiekiu po mažą pergalę. Kitas savanoris Agustin šią savaitę baigė savo darbą pagal kontraktą, taigi nuo rytojaus būsiu be kompaniono, vertėjo ir mokytojo :( Gaila, bet ką padarysi.
Pas mus dabar vyksta remontas. Darbuotojai tonomis plempia kavą- aš irgi neatsilaikiau, šiandieną pasiėmiau kapučino, cafe latte ir žalios arbatos atitinkamais laiko intervalais.
12 valandą visi prapuola kas kur sau, bebėgdami dar šūkteli "bon appetit!". Pietų metas, žinoma. Pertrauka- pusantros valandos. Per ją spėju numinti iki valgyklos, pasilabinti su virėjomis, ramiai lėtai papietauti besimėgaujant skaniausiais pasaulyje batonu ir sūriu (ateityje tikėkitės prancūziškų receptų), paplepėti su prie stalo sėdinčiaisiais, parvažiuoti namo, snūstelėti... :D Prancūzų profesinės sąjungos, matyt, labai aršios, o gal ilgi pietūs yra tiesiog kultūrinis paprotys?.. Lietuviams labai praverstų tokia minutė, kai tikrai ramiai gali atsikvėpti... Koks kontrastas su tuo, kai ankščiau dirbdama gimtinėje teturėjau pusvalandžio pertauką.
Grįžusi dar sukuosi apie kompiuterius ir kalu prancūzų kalbos gramatiką iki pusės šešių, kai centras užsidaro. Šiandieną po darbo spėjau aplėkti mobiliųjų ryšių įmones ir susirinkti informaciją bei kainynus. Bevažiuojant akys užkliuvo už Lietuvoje pažįstamų parduotuvių- Promod, Esprit, Etam. Bus įdomu patikrinti prancūziškos ir lietuviškos pasiūlų skirtumus :) Ir visai kitas reikalas būtų pasivaikščioti miesto gatvelėmis besidairant į vieną kitą vitriną, negu kad be atokvėpio brautis pro minią prekybos centre...
Kitąsyk reikės prisiminti išsitraukti fotoaparatą, manau jau seniai metas viską paįvairinti nuotraukomis.
Rytoj žadu kepti pyragą, o trečiadienį laukia Agustin ir darbuotojų bendra vakarienė pažymint jo darbo metų pabaigą. Kitos dienos ryte išvykstu į Paryžių.
Jau praėjo beveik savaitė, kaip aš čia, ir pagaliau šįryt pasijaučiau nebe taip varžoma kalbos barjero. Koks palengvėjimas!
Mano diena skamba šitaip:
Buvau susitikti su kalbos mokytojom, multimedijos centro vadovas šnekino, kada gi ateisiu groti, o mano dar vienai naujai pažįstamai kolumbietei patiko bulviniai blynai. Visai nieko diena :)
Mano diena skamba šitaip:
- English in the morning,
- français pendant la journée,
- español en la noche,
- ir lietuviškai "labas, mama, kaip sekasi" prieš einant gulti...
Buvau susitikti su kalbos mokytojom, multimedijos centro vadovas šnekino, kada gi ateisiu groti, o mano dar vienai naujai pažįstamai kolumbietei patiko bulviniai blynai. Visai nieko diena :)
Taigi, atvykus iš aerouosto jau buvo vėlu, ir susisiekus su šeima greitai nuėjau gulti. Tačiau buvau nepasiruošus vienam dalykui: šokui, ir krizės etapui dar neprasidėjus euforijai. Buvau pamiršus, ką reiškia atvykti į visiškai naują vietovę, kaip kad nutiko kai skridau į Angliją. Bet tuomet aš turėjau tikslą - mokslus ir didžiulę šeimos paramą. O dabar reikia išsikelti naujus tikslus ir, kas sunkiausia, palikti viską, kas pažįstama ir įprasta, aplinką, kurioje jaučiuosi gerai. Vėl kilo klausimas- kam "šokti nuo skardžio"? Keturis mėnesius prabuvau namie, pas tėvus, ir pripratau prie jų, o jie priprato prie manęs. Tačiau kokios perspektyvos būtų laukę? Šiuo metu ekonominė krizė, o ilgai ieškotis darbo arba dirbti kažką be perspektyvos neturėjau noro. Bet staiga ėmiau ilgėtis to saugaus uosto, tos užuovėjos, kur tik manim rūpinosi ir nereikėjo nieko daryti. Bet tas negalėjo tęstis visą laiką... Ir dar pasiilgau savo "šeimyninio" gyvenimo Anglijoje su draugu, to mažo namelio, net to ne paties gražiausio miesto :) bet priminiau sau, kodėl išvykau. Man trūko veiklos, pokyčių, ir labiausiai saulės. Man didelę įtaką daro aplinka, ji gali įkvėpti arba prislopinti, tad išvykau ieškoti energijos...
Taip užmigau, beramindama save, kad reikia išlaukti, pažinti šią naują vietą, žmones, išsikelti konkrečius tikslus, ir vėl viskas bus gerai.
Kitą dieną pradėjau atgaminti prancūzų kalbos žinias, nes susipažinau su Agustin drauge, kuri kita kalba nešneka, bei kaimyne Caroline iš Kolumbijos, kuri čia dirba ispanų kalbos mokytojo asistente. Su ja ypač lengva mokytis prancūzų, nes ji šneka lėtai ir paprastesniais sakiniais. Kartu su ja ir Agustin mus Armandas nuvežė į prekybos centrą. O kad žinotumėt, kiek daug galima nusipirkti už du šimtus eurų!!! Tiek yra skirta savanorio įsikūrimui. Nusipirkau tris rankšluosčius, priemonių dušui, ir atrodė daugiau nieko nereikia? Gavosi, kad prisipirkau maisto kurio atsargų užteks turbūt dviems mėnesiams, tarp to ir šešis pakelius pieno, kuris galioja iki balandžio mėnesio (beje, prancūzų pieno pakuotės įtartinai panašios į tas, kuriose būna skalbinių minkštikliai...). Ir pilnas vežimėlis dalykų vis tiek tesudarė 170 eurų, todėl Armandas nubėgo atnešti mikserį, kuriuo dabar galėsiu gaminti skanias sriubas ir kokteilius.
Beje, tikras atokvėpis yra tai, kad galiu skambinti į stacionarų telefoną beveik bet kurioje šalyje ir kalbėti kada ir kiek tik reikia. Tas nieko nekainuoja ir yra mano viena pirminių teisių- neribojama komunikacija :) Super. Tik galėjo kiek ankščiau įspėti kad tas negalioja mobiliesiems telefonams, prieš tai, kai paskambinau į tokį kelioms minutėms.
Na o šiandieną papusryčiavus išlindo saulė, ir tokiu puikiu oru buvo pats tas važinėtis po apylinkes. Aš gavau dviratį! Ir juo taip patogu riedėti miesto keliais, o daiktus susidėti į priekyje pritaisytą krepšį. Išties čia yra gražių apylinkių, ir čia tekanti plati upė La Vienne iš dalies kompensuoja nemažą atstumą iki išsvajotos jūros. Dar yra nemažas ežeras, švarus ir skaidrus, su akmenuotu paplūdimiu, kuriame gyvenimu mėgaujasi vandens paukščiai, tarp jų ir pora gulbių.
Vakare turėčiau eiti čiuožinėti...
Taip užmigau, beramindama save, kad reikia išlaukti, pažinti šią naują vietą, žmones, išsikelti konkrečius tikslus, ir vėl viskas bus gerai.
Kitą dieną pradėjau atgaminti prancūzų kalbos žinias, nes susipažinau su Agustin drauge, kuri kita kalba nešneka, bei kaimyne Caroline iš Kolumbijos, kuri čia dirba ispanų kalbos mokytojo asistente. Su ja ypač lengva mokytis prancūzų, nes ji šneka lėtai ir paprastesniais sakiniais. Kartu su ja ir Agustin mus Armandas nuvežė į prekybos centrą. O kad žinotumėt, kiek daug galima nusipirkti už du šimtus eurų!!! Tiek yra skirta savanorio įsikūrimui. Nusipirkau tris rankšluosčius, priemonių dušui, ir atrodė daugiau nieko nereikia? Gavosi, kad prisipirkau maisto kurio atsargų užteks turbūt dviems mėnesiams, tarp to ir šešis pakelius pieno, kuris galioja iki balandžio mėnesio (beje, prancūzų pieno pakuotės įtartinai panašios į tas, kuriose būna skalbinių minkštikliai...). Ir pilnas vežimėlis dalykų vis tiek tesudarė 170 eurų, todėl Armandas nubėgo atnešti mikserį, kuriuo dabar galėsiu gaminti skanias sriubas ir kokteilius.
Beje, tikras atokvėpis yra tai, kad galiu skambinti į stacionarų telefoną beveik bet kurioje šalyje ir kalbėti kada ir kiek tik reikia. Tas nieko nekainuoja ir yra mano viena pirminių teisių- neribojama komunikacija :) Super. Tik galėjo kiek ankščiau įspėti kad tas negalioja mobiliesiems telefonams, prieš tai, kai paskambinau į tokį kelioms minutėms.
Na o šiandieną papusryčiavus išlindo saulė, ir tokiu puikiu oru buvo pats tas važinėtis po apylinkes. Aš gavau dviratį! Ir juo taip patogu riedėti miesto keliais, o daiktus susidėti į priekyje pritaisytą krepšį. Išties čia yra gražių apylinkių, ir čia tekanti plati upė La Vienne iš dalies kompensuoja nemažą atstumą iki išsvajotos jūros. Dar yra nemažas ežeras, švarus ir skaidrus, su akmenuotu paplūdimiu, kuriame gyvenimu mėgaujasi vandens paukščiai, tarp jų ir pora gulbių.
Vakare turėčiau eiti čiuožinėti...