Šiuo metu išygvenu idėjų renesansą. Darbai su video projektu eina į pabaigą. Filmavome dvi dienas. Pagal planą turėjome pasiskolinti autobusą, bet jam neišdegus teko filmuoti stotelėje. Pritrūkus aktorių, daug padėjo besistažuojantis Bastian, kuris, kaip paskui sakė, apturėjo nereaaaalią patirtį- ir filmuotoju buvo, ir aktorium, ir daiktų kilnotoju, o dabar per dienas sėdi montažinėje. Taip pat prisidėjo ir buvusi savanorė iš Vokietijos Eva.

Be to, dvi dienas leidau muzikos įrašų studijoje su draugu, kurio dainą įrašinėjome. Per tą laiką sugebėjau atidirbti vieną būgnų partiją- ir man labai patiko! Bet beįrašinėjant susimėčiau, ir dar su kitais instrumentais pridarėm klaidų, taigi teks dar kada grįžti jų atitaisinėti, kad išeitų bent šioks toks ausies nerėžiantis variantas.
Be galo smagu. Taip pat šiek tiek pramokau dirbti su Cubase programa. Juodais marškinėliais su kažkokios 'nepaprastai geros' muzikinės grupės pavadinimu, į kurį įeina žodis 'ograi', vilkintis ilgaplaukis Arnaud man kantriai rodė kaip redaguoti kasmėnesinio savivaldybės žurnalo audio variantą, kuris vėliau pas jį užsisakusius atkeliaus CD pavidalu. Pamaniau, kad ir man praverstų besimokant tarimo.

Šiuo metu dirbu su būsimaisiais savanoriais, kurie ieško projektų ir pildo anketas. Taip pat slapčia kuriu planus apie anglų kalbos mokymą. Kada nors, ir, tikiuosi, greitai turėsiu porą mokinių...

Puse ausies girdėjau apie seminarą Lenkijoje ir kalbas, kad mane žada siųsti kaip gidę kartu su grupe prancūzų. Netveriu savo kailyje.

Agustinas su drauge dviems mėnesiams iškeliavo į Argentiną lankyti namų po metų pertraukos. Vos ne supanikavau, nes ne tik jis, bet ir Caroline žada išvykti. Taip staiga visi, kurie mane prisijaukino, pabėgs. Bet su manimi vis dar gyvena tunizietė. Po truputį ją mokinu važinėti dviračiu.

Penktadienį į svečius vakarieniauti atėjo Jacques su žmona Helene. Mes su tuniziete, vargšės, dvi dienas ruošėm patiekalus. Įžanginės salotos su tunizietiškais blyneliais, vaisių asorti desertui bevėstant šaldytuve, 'dėl viso pikto' paruoštų spagečių tuntas aušo ant darbastalio kol bandžiau svečiams įsiūlyti aukščiausios klasės šaltibarčius...
Ir ką jūs galvojate??
Ar dar nevarva seilė pagalvojus apie lietuviško skonio kefyrą (čia radau visai tokį patį, tik kažkodėl iš arabiškų šalių, o vadinasi 'lait fermente', jeigu kam kada pravers), žavingus burokėlius, šviežiai išvirtus kiaušinius, prieskonius, krapus, svogūnlaiškius ir karštutėles bulves?
...
Patiekiu šį lobį ant stalo ir pati pagaliau palinkusi prie lėkštės aptarinėju lietuviškos virtuvės privalumus ir kaip mes dieviname šį patiekalą karštomis vasaros popietėmis. Ir tik bebaigianti šį skanumyną pakėliau akis ir sustingau iš siaubo. Tunizietė ir Helene sriubos dubenėliai pilni ('mano jautrus skrandis', sako Helene; 'per daug pieno', antrina tunizietė). TIk Jacques suvalgė viską, bet ir tai tik paskatina mano įtarimą, kad iš diplomatijos. Mano prancūziškas siaubas pasikartoja vėl.
 Prieš porą metų Marselyje karštą vasaros dieną su drauge vaišinome šaltibarščiais mūsų geradarius, pas kuriuos gyvenome atostogų metu. Vaikinas mandagiai paknebeno keletą šaukštų. Panelė tik suraukė nosį ir įiniko į kuskuso dubenį.

Jeigu jau mūsų šaltibaršiai taip gąsdina užsieniečius, tai kas būtų su cepelinais?
Pasirinkimo mūsų kulinarijos reprezentacijai turiu nedaug. Mėsos nepateikčiau, tai be to dar liktų... na, ką galima vietoje pagaminti? Iš obuolių ar varškės sūrio neišspausiu... Bulviniai blynai fantastiški, bet nėra ypatingai reprezentacinės išvaizdos ar įvairaus skonio... Norisi tik skėstelėti rankomis ir pasakyti, kad kitasyk gaminsiu kitokį, ne lietuvišką, o internacionalinį daugumos mėgstamą valgį. O jeigu kas ir toliau prašys pagaminti ką nors iš lietuviško repertuaro, pirma parodysiu patiekalo nuotrauką, išvardinsiu ingredientus ir paklausiu, ar valgys tai.

Beje, anglai šioje diplomatinėje srityje pasirodė kur kas geriau: nors ir nusidėjo bulvinius blynus bevalgydami su džemu, atsipirko tuom, kad suvalgė visus mano darytus cepelinus bei šaltibarščius, ir prašė dar.

Tai štai, o po tokios vakarienės ėjome visi į teatrą, spektaklį apie XX amžių. Ką, jis jau praėjo?!

Vieną dieną kaip paprastai atsisėdusi prie pietų stalo valgykloje aptikau naujovę.
Kolegos kirto kažkokį garuojantį kalafioro pavidalo (o naivumėli!) patiekalą. Kas tai? 'Cerveu d'aigneau'. Hmmm...
Pasiimu žodyną. Atsiverčiu. Ir staiga vidury dienos pasijuntu įtraukiama į Hanibalo Lekterio filmą. 'Ėriuko smegenys?!?!'

'Jūs ką, rimtai???'- suklapsėjau blakstienomis.

Visa laimė, kad darbuotojos Hugette ir Annie žino, jog nevalgau mėsos, ir vis maitina mane 'daržovėmis'. Išskyrus porą trejetą nesusipratimo atvejų, kai ragavau pyrago su jūros gėrybėmis, blynelius su 'grybais' (t.y., kumpiu) bei neva vegetarišką 'kišą', apkepintą... taukuose.

Bet oi kaip buvo smagu sėdėti ir mėginti kramtyti ratatouille (daržovių troškinį), kai čia pat nuo kaimyno lėkštės sklinda nekaltos avelės žlugusių apsvilusių svajonių kvapas bei akies kamputyje stūkso tooooooks neapetetingas vaizdas...

O dar stebėjosi kolegos, ko pasiėmusi žodyną staiga pratrūkau graudžiu juoku, ir ko taip mažai valgė ši paprastai puikios nuotaikos bei apetito panelė...

Beje, kai kurie lietuvaičiai mėgsta paprotingėti užkrimtę 1500% dienos normos cholesterolio turinčių kiaulės smegenų. Taip kad skanaus.
O man ačiū, aš ir toliau liksiu ištikima savo 'daržovėms'.


Beje, keičiant temą pridursiu nerealiai paprastą gėrimo receptą.

Šiaip nemėgstu rožinio vyno, jis toks kažkoks nei charakteringas raudonas, nei švelnesnis ir prie daug ko tinkantis baltas. Nei šioks nei anoks. Bet 2/3 taurės rausvojo vyno sumaišius su 1/3 taurės greipfruto sirupo išeina šis tas labai skanaus. Pabandykit (jei tik rasit kur tokio sirupo, sėkmės).

Pirmiausia- tipiški prancūziški blyneliai crepes.
Jie barstomi cukrumi, liejami citrinos sultimis, arba tepami lydytu šokoladu, sviestu, medumi, abrikosų džemu... kuo tik norite. Arba į juos vyniojami visokie įdarai- sūris, kumpis, bananai... žinoma, ne viskas kartu :)
Žodžiu, labai paprastučiai blynai, panašius gamina ir mūsų močiutės. Tik skiriasi nuo jų tuo, kad labai jau plonytis ir didelis tas blynas išeiti turi- crepes dažniausiai kepa tiesiog ant specialios kaitlentės gatvėje ir parduoda juos kaip išsineštinį užkandį.

Ingredientai

• 1 puodelis miltų
• 1 arbatinis šaukštelis cukraus
• 1/4 šaukštelio druskos
• 3 kiaušiniai
• 2 puodeliai pieno
• 2 šaukštai išlydyto sviesto

1. Kartu sumaišyti miltus, cukrų bei druską. Dideliame inde suplakti kiaušinius su pienu (paprasčiau būtų naudoti elektrinį mikserį). Į tai suberti miltų, cukraus ir druskos mišinį ir maišyti, kol bus vientisa masė. Supilti lydytą sviestą ir taip pat išmaišyti.
2. Vidutiniškai įkaitinti keptuvę, įpilti šlakelį aliejaus. Vienam blynui reikia maždaug dviejų šaukštų mišinio. Apkepti abi puses iki vos paruduos, stengtis, kad būtų plonyčiai :)
   
3. Suvynioti su pasirinktinu įdaru.

Nuostabi pomidorų sriuba

Išties apie ją kvoste kvočiau šeimininkę,  pas kurią svečiavausi savaitgalį Ile d'Oleron saloje. Sriuba labai paprasta, nebūtų ir ką rašyti, bet dar tokios lyg ir dar neteko gaminti:
 
5 svogūnai
10 pomidorų
Alyvuogių aliejus
Provence prieskoniai
Vanduo

Pakepinti svogūnus, sudėti juos į puodą su verdančiu vandeniu kartu su supjaustytais pomidorus, pabarstyti prieskoniais, virti apie valandą. Nukėlus pertrinti (tuo ji ir skiriasi nuo tradicinių lietuviškų sriubų ) ir įpilti šlakelį alyvuogių aliejaus... :)
Pageidautina valgyti su bagete.
Niam!

Turejau elektrini dvirati. Vienai dienai. Kol galine padanga netiketai issileido per 10 sekundziu ir man reikejo pirma karta skambinus telefonu prancuziskai kalbant prasyti, koleges, kad atvaziuotu su masina paimti manes ir mano nelaimelio.

Isties didelio skirtumo tokiu vaziuojant nera, bet papildoma energija padetu kylant i kalva; pas mane kalvu beveik nera.

Dabar modernusis dviratis gydosi remontineje, ir kol specialistai bando diagnozuoti jo problema, grizau pas savo paprasta, iprasta ir ne toki jau prasta dvirati.

Kartu su bendradarbiais dvi dienas lankiau Adobe Photoshop kursus.
Siandien, deja, jie studijuoja Illustrator (as vakar suinstaliavau sia programa i astuonis kompiuterius, o man vietos kursuose ir neliko...), o as vargstu prie video scenarijaus ir plakatu EVS populiarinimui. Isejo taip, kad svarbia diena, kai pas mus bus vasaros darbu muge ir joje lankysis gal 800 zmoniu, as busiu isvykusi. Tai nesusipratimas, nes as juk sakiau kad pirksiu bilietus tai ir tai dienai, ir niekas nepriestaravo, kol nesusigriebe kai jau buvo per velu :) Taigi, vis tiek ketinu pasinaudoti sia proga populiarinti EVS, nors manes ten ir nebus. Paleisime video, bus galima pasiimti brosiuru, o demesi atkreips plakatai.

Vakar, po tylaus introspektyvaus savaitgalio, sulaukiau sveciu. Su kolumbiete, argentinieciu, dviem prancuzem ir vokiete gaminom pietu amerikos "kibinus" (empanadas). Tik skirtumas tas, kad jie naudoja kukuruzu miltu tesla. Buvo smagus komandinio darbo ir paskui valgymo vakaras, ir labai grazu is ju puses  buvo po visko padeti suplauti indus :))

Rytoj vel pakuojuosi daiktus, nes penktadieni vakare iskart po darbo savaitgaliui isvaziuoju i Ile d'Oleron netoli La Rochelle pas vienos is merginu tevus. Vaziuosime keturiese su masina, susiradom vairuotoja per Covoiturage- internetini projekta, padedanti iki maksimumo isnaudoti kelione automobiliu. Vairuotojas susiranda papildomu keleiviu, o jie jam kompensuoja dali islaidu benzinui. Ir vilkas sotus, ir avis sveika. Na, tikekimes. Ir dar reikia tiketis, kad ten, juros pakrantej, nera viskas nusiaubta, kaip per zinias rode. Savaitgali didelis vejas sutapo su potvyniu ir pakilusiu vandens lygiu, apseme daug namu, apie trisdesimt zmoniu zuvo sioje gamtos stichijoje. Va, sakiau kad vejas baisus buvo, netikejot :)

Kova salimais esantis kino teatras rodo nerealius daug apdovanojilmu sulaukusius filmus. Ir modernius, ir klasika... Tik laiko vis nera nueiti. O gal ir noro kartais truksta. Ech.

Tik ką susigriebiau, kad visai mažai rašiau apie patį projektą ir ką aš jame veikiu.
            Taigi mano darbas yra jaunimo centre, kur taip pat veiklos randa ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės bei bedarbiai. Čia turime IT centrą, kur atvykusieji gali naudotis internetu, o jei darbo paieškoms ir spausdinti CV, tai nemokamai. Taip pat yra multimedijos centras su muzikos ir video įrašų studijoms bei kino teatras (į kurį galiu eiti nemokamai! Valio!). Beje, Prancūzijoje visa užsienio produkcija yra dubliuojama, net ir kino teatruose. Centras bendradarbiauja ir su virš dvidešimt sportinės veiklos organizatorių.

            Čia iš viso yra penki "animateurs", kas grynai prancūziškas terminas veiklos organizatoriams apibūdinti. Yra du garso inžinieriai, video technikas, sekretorė, ir daug kitų darbuotojų, ir šioje šaunioje kompanijoje įsiterpiu ir aš. Man patikėta reprezentuoti Lietuvą ir kartu Europos sąjungos savanorių tarnybą.

            Visas pirmas mėnuo man yra paskirtas aplinkos ir darbo stebėjimui bei adaptavimuisi. Ne visada apsieinu be streso (kaip kad kai reikėjo prisistatyti visam kolektyvui per bendrus pusryčius ir atlaikyti buvimą dėmesio centre), bet kad ir kaip bebūtų, visi iškylus problemai pagelbsti. Labiausiai rūpesčių ir susierzinimo kyla, kai negaliu savęs pilnai išreikšti ar suprasti ką sako kiti, nes trūksta kalbinių įgūdžių, tad turiu daaaaaaaaaaug motyvacijos kuo greičiau pramokti kalbą. Ir, žinoma, kol kas dar painiojuosi vardų ir pareigų sumaišty...

             Į darbą atvykstu devintą ryto dviračiu- kelionė teužtrunka keletą minučių, o riedėti lengva ir smagu. Bent jau palyginus su prieš tai tris metus turėtu dviračiu, šis yra žymiai kokybiškesnis- visgi verta investuoti į gerą daiktą (nors man jo nereikėjo pirkti... jį, kaip ir būstą, suteikė savivaldybė).

            Tuomet po ilgo sveikinimosi ritualo kelias valandas sėdžiu prie IT informacinio stalo, ausis ištempus klausausi kalbos, ir jau kai kuriuos dalykus suprantu, moku ką reikia pajungti, pažymėti lankytojų statistiką, ir pan. Kiekvieną dieną pasiekiu po mažą pergalę. Kitas savanoris Agustin šią savaitę baigė savo darbą pagal kontraktą, taigi nuo rytojaus būsiu be kompaniono, vertėjo ir mokytojo :( Gaila, bet ką padarysi.

            Pas mus dabar vyksta remontas. Darbuotojai tonomis plempia kavą- aš irgi neatsilaikiau, šiandieną pasiėmiau kapučino, cafe latte ir žalios arbatos atitinkamais laiko intervalais.

            12 valandą visi prapuola kas kur sau, bebėgdami dar šūkteli "bon appetit!". Pietų metas, žinoma. Pertrauka- pusantros valandos. Per ją spėju numinti iki valgyklos, pasilabinti su virėjomis, ramiai lėtai papietauti besimėgaujant skaniausiais pasaulyje batonu ir sūriu (ateityje tikėkitės prancūziškų receptų), paplepėti su prie stalo sėdinčiaisiais, parvažiuoti namo, snūstelėti... :D Prancūzų profesinės sąjungos, matyt, labai aršios, o gal ilgi pietūs yra tiesiog kultūrinis paprotys?.. Lietuviams labai praverstų tokia minutė, kai tikrai ramiai gali atsikvėpti... Koks kontrastas su tuo, kai ankščiau dirbdama gimtinėje teturėjau pusvalandžio pertauką.

Grįžusi dar sukuosi apie kompiuterius ir kalu prancūzų kalbos gramatiką iki pusės šešių, kai centras užsidaro. Šiandieną po darbo spėjau aplėkti mobiliųjų ryšių įmones ir susirinkti informaciją bei kainynus. Bevažiuojant akys užkliuvo už Lietuvoje pažįstamų parduotuvių- Promod, Esprit, Etam. Bus įdomu patikrinti prancūziškos ir lietuviškos pasiūlų skirtumus :) Ir visai kitas reikalas būtų pasivaikščioti miesto gatvelėmis besidairant į vieną kitą vitriną, negu kad be atokvėpio brautis pro minią prekybos centre...

 Kitąsyk reikės prisiminti išsitraukti fotoaparatą, manau jau seniai metas viską paįvairinti nuotraukomis.

 Rytoj žadu kepti pyragą, o trečiadienį laukia Agustin ir darbuotojų bendra vakarienė pažymint jo darbo metų pabaigą. Kitos dienos ryte išvykstu į Paryžių.

Ar sakiau, kad prancūzai atrodo be galo mandagūs? Tiesa, dar negaliu sakyti, kad pakankamai juos pažįstu. Visgi po beveik savaitės, praleistos 40 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje, peršasi mintis, jog prancūzai gali būti netgi mandagesni už džentelmenų statusą turinčius anglus. Mane matyt papirko jų rūpinimasis, kad kiekvienas sutiktas pažįstamas būtų tinkamai pasveikintas su bissous, taip pat dėmesio skyrimas kiekvienam žmogui.  Manęs šiandien gal penkis kartus klausė, kaip sekasi, o besisveikinant kartais net susidarė eilė.

Neprieiti, nepasilabinti būtų laikoma šalta ir nemandagu, net ir žodinio pasisveikinimo su rankos paspaudimu neužtektų, prie kurio aš taip pratusi Lietuvoje ir kitur. Toks dėmesys ima varginti.
Antra vertus, malonu, kad net nuėjus į valgyklą šiltai sveikinuosi su darbuotojomis ir kartu pietaujančiaisiais. Beje, ten tiek daug prisivalgau- tiekiamos salotos, sūris, pagrindinis patiekalas, desertas, o duona ten be galo skani! Kiek man sakė, bagetės kepamos visą dieną, kad būtų kuo šviežesnės...mmmm.

Na, o kodėl pavadinime minėjau aroganciją? Prancūzai dar žinomi ir dėl jos. Arogancija, snobizmas, liaudiškai "pasikėlimas" man atima bet kokį norą bendrauti su tokiu žmogumi. Manau, man negatyvus kitų požiūris dėl kalbos nemokėjimo negresia,  nes jau vos keli ištarti žodžiai praleidžia ledus. Kita problema yra, kai žmogus mano esąs geriausias ne dėl tautybės, o dėl, tarkim, jo veiklos. Tikiuosi, neteks daug pasakoti, kad tokių sutikau.

Šiandieną lankiausi muzikos ir video įrašų studijoje. Mano 'gidas' mane įleido ir nedaug ką papasakojęs (apie reperį iš Jamaikos, su kuriuo turėjo šnekėti angliškai) -norisi galvoti, kad dėl kalbos barjero- iškart nuėjo dirbti prie įrašų. Nors gerą valandą stebėti, kaip kuriama hiphopo muzika įdomu, norėjosi šiltesnio bendravimo. Visi rodės užsiėmę, niekas nepasirūpino svečiu, jaučiausi ignoruojama, tad niekaip neradau sau vietos ir kiek nusivyliau. Nors tiesa, klausė manęs, ar groju kuo ir ar dainuoju, bet tuo viskas ir baigėsi, nei gitarą davė, nei pasakė kada ateiti kitą kartą, kad ją gaučiau :) Tik susipažinau su hiphopo dainininku, jis kalbėjo apie savo muziką (ir man pavyko nemažai suprasti) ir manęs daug klausinėjo. Kol kas jis šilčiausias žmogus iš visų, kuriuos sutikau studijoje. Tikiuosi nepasiduoti ir nepaleisti vėjais savo noro dirbti su muzika vien dėl to, kad manęs nepasitiko su tortu (ir septyniomis žvakutėmis). Gyvenime ne kartą teko pakovoti už save ir savo tikslus. Manau, kad dar susitiksime ir gal net dirbsim kartu, nors jo stilius man ir ne labiausiai prie širdies, aš visada stengiuosi būti atvira naujovėms. 

Ir dar, vakare pirmąsyk ėjau čia į kiną. Galėsiu nemokamai jame lankytis visus metus!!! Žiūrėjau 'A Serious Man', ir džiaugiausi, kad, kaip Prancūzijoj reta, filmas buvo originalo kalba su subtitrais. Visai verta pažiūrėti, gražus tragikomiškas filmas apie gyvenimo dramas...

Lietuvė, du argentiniečiai ir kolumbietė. Valgom dviejų rūšių sūrį, medų, žaliąsias alyvuoges, geriam raudoną burgundiškąjį vyną ir Pastis de Marseille begrojant lotynų amerikos muzikai. Idilė. Ech.

Taigi, atvykus iš aerouosto jau buvo vėlu, ir susisiekus su šeima greitai nuėjau gulti. Tačiau buvau nepasiruošus vienam dalykui: šokui, ir krizės etapui dar neprasidėjus euforijai. Buvau pamiršus, ką reiškia atvykti į visiškai naują vietovę, kaip kad nutiko kai skridau į Angliją. Bet tuomet aš turėjau tikslą - mokslus ir didžiulę šeimos paramą. O dabar reikia išsikelti naujus tikslus ir, kas sunkiausia, palikti viską, kas pažįstama ir įprasta, aplinką, kurioje jaučiuosi gerai. Vėl kilo klausimas- kam "šokti nuo skardžio"? Keturis mėnesius prabuvau namie, pas tėvus, ir pripratau prie jų, o jie priprato prie manęs. Tačiau kokios perspektyvos būtų laukę? Šiuo metu ekonominė krizė, o ilgai ieškotis darbo arba dirbti kažką be perspektyvos neturėjau noro. Bet staiga ėmiau ilgėtis to saugaus uosto, tos užuovėjos, kur tik manim rūpinosi ir nereikėjo nieko daryti. Bet tas negalėjo tęstis visą laiką... Ir dar pasiilgau savo "šeimyninio" gyvenimo Anglijoje su draugu, to mažo namelio, net to ne paties gražiausio miesto :) bet priminiau sau, kodėl išvykau. Man trūko veiklos, pokyčių, ir labiausiai saulės. Man didelę įtaką daro aplinka, ji gali įkvėpti arba prislopinti, tad išvykau ieškoti energijos...

Taip užmigau, beramindama save, kad reikia išlaukti, pažinti šią naują vietą, žmones, išsikelti konkrečius tikslus, ir vėl viskas bus gerai.

Kitą dieną pradėjau atgaminti prancūzų kalbos žinias, nes susipažinau su Agustin drauge, kuri kita kalba nešneka, bei kaimyne Caroline iš Kolumbijos, kuri čia dirba ispanų kalbos mokytojo asistente. Su ja ypač lengva mokytis prancūzų, nes ji šneka lėtai ir paprastesniais sakiniais. Kartu su ja ir Agustin mus Armandas nuvežė į prekybos centrą. O kad žinotumėt, kiek daug galima nusipirkti už du šimtus eurų!!! Tiek yra skirta savanorio įsikūrimui. Nusipirkau tris rankšluosčius, priemonių dušui, ir atrodė daugiau nieko nereikia? Gavosi, kad prisipirkau maisto kurio atsargų užteks turbūt dviems mėnesiams, tarp to ir šešis pakelius pieno, kuris galioja iki balandžio mėnesio (beje, prancūzų pieno pakuotės įtartinai panašios į tas, kuriose būna skalbinių minkštikliai...). Ir pilnas vežimėlis dalykų vis tiek tesudarė 170 eurų, todėl Armandas nubėgo atnešti mikserį, kuriuo dabar galėsiu gaminti skanias sriubas ir kokteilius.

Beje, tikras atokvėpis yra tai, kad galiu skambinti į stacionarų telefoną beveik bet kurioje šalyje ir kalbėti kada ir kiek tik reikia. Tas nieko nekainuoja ir yra mano viena pirminių teisių- neribojama komunikacija :) Super. Tik galėjo kiek ankščiau įspėti kad tas negalioja mobiliesiems telefonams, prieš tai, kai paskambinau į tokį kelioms minutėms.
 
Na o šiandieną papusryčiavus išlindo saulė, ir tokiu puikiu oru buvo pats tas važinėtis po apylinkes. Aš gavau dviratį! Ir juo taip patogu riedėti miesto keliais, o daiktus susidėti į priekyje pritaisytą krepšį. Išties čia yra gražių apylinkių, ir čia tekanti plati upė La Vienne iš dalies kompensuoja nemažą atstumą iki išsvajotos jūros. Dar yra nemažas ežeras, švarus ir skaidrus, su akmenuotu paplūdimiu, kuriame gyvenimu mėgaujasi vandens paukščiai, tarp jų ir pora gulbių.

Vakare turėčiau eiti čiuožinėti...

Vakar buvo sunki diena. Mažai miegojau naktį, tai vis tas nerimas. O dieną bebaigdama krautis daiktus supratau, kad atpratau pakuotis ilgam laikui bei neįvertinau situacijos, ir teko pasiskubinti. Dar nėra taip buvę, kad vos spėčiau į aerouostą, ir tam negelbėjo aplinkybės- pūga ir nuo sniego nevalyti keliai. Tačiau prie registracijos eilutės į  Paryžiaus Charles de Gaulle aerouostą supratau, kad neskuba niekas. Atsipalaidavę verslininko išvaizdos prancūzai užleido vietą "damsel in distress", dar teko primokėti už lagaminą, nes pasirodo jis nebuvo įskaičiuotas į mano bilietą, ir aš jau prie keleivių patikros. Susižvalgiau su kita eilėje bestovinčia panele, ir abi pratrūkom juokais- reikšmingas žvilgsnis parodė, kad abi turėjom tą pačią mintį "pasipuošti skrydžiui"- t.y. taupant vietą lagamine susikabinti visus karolius ant kaklo ar, mano atveju, ant riešo užsimauti krūvą apyrankių :) O dar ir jos karoliai buvo iš tokių pat akmenėlių kaip viena mano apyrankė, į tą net jos draugai dėmesį atkreipė. Ir skrido Indrė į Angliją mokslų ieškoti. Žodžiu, smagu susitikti giminingą sielą, kaip kartais pasitaiko.

Skrisdama virš Paryžiaus pastebėjau Eifelio bokštą, kurio viršūnėje lyg Saurono akis įtaisytas švyturys viliojo Prancūzijon. Nusileidus vos radau savo lagaminą klaidžiame oro uoste. Ir dar teko laukti virš geros valandos, kol pagaliau išvydau savo išgelbėtojus- savanorį Agustin ir mentorių Armand.

Žinoma, aerouosto klaidumas nepadėjo lengvai surasti automobilio, kuris buvo mėlynajame, o ne žaliajame ar raudonajame stovėjimo aikštelės aukšte. Ir taip, po ilgo kelių valandų kelio su ilga vėlyvų naktipiečių pertrauka tailandietiško maisto restorane, kuriame ilgai klaidžiojau po meniu prancūzų kalba, apsimiegojusi atsidūriau Chatellerault, o apie mano įsikūrimą, adaptaciją, šiandien sutiktus žmones (Caroline ir Mae-Lise) bei prekinimąsi už 200 eurų pasakosiu vėliau...nes miegas ima savo pusėn :)