Savanorystė Prancūzijoje 
 
Picture
Šiuo metu išygvenu idėjų renesansą. Darbai su video projektu eina į pabaigą. Filmavome dvi dienas. Pagal planą turėjome pasiskolinti autobusą, bet jam neišdegus teko filmuoti stotelėje. Pritrūkus aktorių, daug padėjo besistažuojantis Bastian, kuris, kaip paskui sakė, apturėjo nereaaaalią patirtį- ir filmuotoju buvo, ir aktorium, ir daiktų kilnotoju, o dabar per dienas sėdi montažinėje. Taip pat prisidėjo ir buvusi savanorė iš Vokietijos Eva.

Be to, dvi dienas leidau muzikos įrašų studijoje su draugu, kurio dainą įrašinėjome. Per tą laiką sugebėjau atidirbti vieną būgnų partiją- ir man labai patiko! Bet beįrašinėjant susimėčiau, ir dar su kitais instrumentais pridarėm klaidų, taigi teks dar kada grįžti jų atitaisinėti, kad išeitų bent šioks toks ausies nerėžiantis variantas.
Be galo smagu. Taip pat šiek tiek pramokau dirbti su Cubase programa. Juodais marškinėliais su kažkokios 'nepaprastai geros' muzikinės grupės pavadinimu, į kurį įeina žodis 'ograi', vilkintis ilgaplaukis Arnaud man kantriai rodė kaip redaguoti kasmėnesinio savivaldybės žurnalo audio variantą, kuris vėliau pas jį užsisakusius atkeliaus CD pavidalu. Pamaniau, kad ir man praverstų besimokant tarimo.

Šiuo metu dirbu su būsimaisiais savanoriais, kurie ieško projektų ir pildo anketas. Taip pat slapčia kuriu planus apie anglų kalbos mokymą. Kada nors, ir, tikiuosi, greitai turėsiu porą mokinių...

Puse ausies girdėjau apie seminarą Lenkijoje ir kalbas, kad mane žada siųsti kaip gidę kartu su grupe prancūzų. Netveriu savo kailyje.

Agustinas su drauge dviems mėnesiams iškeliavo į Argentiną lankyti namų po metų pertraukos. Vos ne supanikavau, nes ne tik jis, bet ir Caroline žada išvykti. Taip staiga visi, kurie mane prisijaukino, pabėgs. Bet su manimi vis dar gyvena tunizietė. Po truputį ją mokinu važinėti dviračiu.

Penktadienį į svečius vakarieniauti atėjo Jacques su žmona Helene. Mes su tuniziete, vargšės, dvi dienas ruošėm patiekalus. Įžanginės salotos su tunizietiškais blyneliais, vaisių asorti desertui bevėstant šaldytuve, 'dėl viso pikto' paruoštų spagečių tuntas aušo ant darbastalio kol bandžiau svečiams įsiūlyti aukščiausios klasės šaltibarčius...
Ir ką jūs galvojate??
Ar dar nevarva seilė pagalvojus apie lietuviško skonio kefyrą (čia radau visai tokį patį, tik kažkodėl iš arabiškų šalių, o vadinasi 'lait fermente', jeigu kam kada pravers), žavingus burokėlius, šviežiai išvirtus kiaušinius, prieskonius, krapus, svogūnlaiškius ir karštutėles bulves?
...
Patiekiu šį lobį ant stalo ir pati pagaliau palinkusi prie lėkštės aptarinėju lietuviškos virtuvės privalumus ir kaip mes dieviname šį patiekalą karštomis vasaros popietėmis. Ir tik bebaigianti šį skanumyną pakėliau akis ir sustingau iš siaubo. Tunizietė ir Helene sriubos dubenėliai pilni ('mano jautrus skrandis', sako Helene; 'per daug pieno', antrina tunizietė). TIk Jacques suvalgė viską, bet ir tai tik paskatina mano įtarimą, kad iš diplomatijos. Mano prancūziškas siaubas pasikartoja vėl.
 Prieš porą metų Marselyje karštą vasaros dieną su drauge vaišinome šaltibarščiais mūsų geradarius, pas kuriuos gyvenome atostogų metu. Vaikinas mandagiai paknebeno keletą šaukštų. Panelė tik suraukė nosį ir įiniko į kuskuso dubenį.

Jeigu jau mūsų šaltibaršiai taip gąsdina užsieniečius, tai kas būtų su cepelinais?
Pasirinkimo mūsų kulinarijos reprezentacijai turiu nedaug. Mėsos nepateikčiau, tai be to dar liktų... na, ką galima vietoje pagaminti? Iš obuolių ar varškės sūrio neišspausiu... Bulviniai blynai fantastiški, bet nėra ypatingai reprezentacinės išvaizdos ar įvairaus skonio... Norisi tik skėstelėti rankomis ir pasakyti, kad kitasyk gaminsiu kitokį, ne lietuvišką, o internacionalinį daugumos mėgstamą valgį. O jeigu kas ir toliau prašys pagaminti ką nors iš lietuviško repertuaro, pirma parodysiu patiekalo nuotrauką, išvardinsiu ingredientus ir paklausiu, ar valgys tai.

Beje, anglai šioje diplomatinėje srityje pasirodė kur kas geriau: nors ir nusidėjo bulvinius blynus bevalgydami su džemu, atsipirko tuom, kad suvalgė visus mano darytus cepelinus bei šaltibarščius, ir prašė dar.

Tai štai, o po tokios vakarienės ėjome visi į teatrą, spektaklį apie XX amžių. Ką, jis jau praėjo?!

 
Picture
Ar sakiau, kad prancūzai atrodo be galo mandagūs? Tiesa, dar negaliu sakyti, kad pakankamai juos pažįstu. Visgi po beveik savaitės, praleistos 40 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje, peršasi mintis, jog prancūzai gali būti netgi mandagesni už džentelmenų statusą turinčius anglus. Mane matyt papirko jų rūpinimasis, kad kiekvienas sutiktas pažįstamas būtų tinkamai pasveikintas su bissous, taip pat dėmesio skyrimas kiekvienam žmogui.  Manęs šiandien gal penkis kartus klausė, kaip sekasi, o besisveikinant kartais net susidarė eilė.

Neprieiti, nepasilabinti būtų laikoma šalta ir nemandagu, net ir žodinio pasisveikinimo su rankos paspaudimu neužtektų, prie kurio aš taip pratusi Lietuvoje ir kitur. Toks dėmesys ima varginti.
Antra vertus, malonu, kad net nuėjus į valgyklą šiltai sveikinuosi su darbuotojomis ir kartu pietaujančiaisiais. Beje, ten tiek daug prisivalgau- tiekiamos salotos, sūris, pagrindinis patiekalas, desertas, o duona ten be galo skani! Kiek man sakė, bagetės kepamos visą dieną, kad būtų kuo šviežesnės...mmmm.

Na, o kodėl pavadinime minėjau aroganciją? Prancūzai dar žinomi ir dėl jos. Arogancija, snobizmas, liaudiškai "pasikėlimas" man atima bet kokį norą bendrauti su tokiu žmogumi. Manau, man negatyvus kitų požiūris dėl kalbos nemokėjimo negresia,  nes jau vos keli ištarti žodžiai praleidžia ledus. Kita problema yra, kai žmogus mano esąs geriausias ne dėl tautybės, o dėl, tarkim, jo veiklos. Tikiuosi, neteks daug pasakoti, kad tokių sutikau.

Šiandieną lankiausi muzikos ir video įrašų studijoje. Mano 'gidas' mane įleido ir nedaug ką papasakojęs (apie reperį iš Jamaikos, su kuriuo turėjo šnekėti angliškai) -norisi galvoti, kad dėl kalbos barjero- iškart nuėjo dirbti prie įrašų. Nors gerą valandą stebėti, kaip kuriama hiphopo muzika įdomu, norėjosi šiltesnio bendravimo. Visi rodės užsiėmę, niekas nepasirūpino svečiu, jaučiausi ignoruojama, tad niekaip neradau sau vietos ir kiek nusivyliau. Nors tiesa, klausė manęs, ar groju kuo ir ar dainuoju, bet tuo viskas ir baigėsi, nei gitarą davė, nei pasakė kada ateiti kitą kartą, kad ją gaučiau :) Tik susipažinau su hiphopo dainininku, jis kalbėjo apie savo muziką (ir man pavyko nemažai suprasti) ir manęs daug klausinėjo. Kol kas jis šilčiausias žmogus iš visų, kuriuos sutikau studijoje. Tikiuosi nepasiduoti ir nepaleisti vėjais savo noro dirbti su muzika vien dėl to, kad manęs nepasitiko su tortu (ir septyniomis žvakutėmis). Gyvenime ne kartą teko pakovoti už save ir savo tikslus. Manau, kad dar susitiksime ir gal net dirbsim kartu, nors jo stilius man ir ne labiausiai prie širdies, aš visada stengiuosi būti atvira naujovėms. 

Ir dar, vakare pirmąsyk ėjau čia į kiną. Galėsiu nemokamai jame lankytis visus metus!!! Žiūrėjau 'A Serious Man', ir džiaugiausi, kad, kaip Prancūzijoj reta, filmas buvo originalo kalba su subtitrais. Visai verta pažiūrėti, gražus tragikomiškas filmas apie gyvenimo dramas...