Savanorystė Prancūzijoje 
 
O, kad turėčiau sekretorių- tiek visko nutiko, bet nėra jėgų aprašyti, nes reikia energijos kitai dienai :) Trumpai tariant, tunizietei per paskutinį mūsų savaitgalį suruošiau kelionę į miestą prie jūros ir kartu apmaldžiau begalines baimes, susikaustymą, konservatyvumą ir prietarus... Suorganizavau covoiturage (projektas, kai per internetą susirandi pakeleivingą vairuotoją ir su juo pasidalini kaštus už kelią ir kurą bei daliniesi pašnekesiais), couchsurfing (kai už dyką tave kitame mieste priima žmonės į savo namus). Iš išsigandusios tunizietės teko išgirsti ir tokią nuomonę, kad couchsurfing projekte dalyvaujančios išsiskyrusios motinos su vaiku ir kate yra homoseksualios ir tik ir ieško, kokią tyrą sielą sudrumsti savo iškrypimais. Bet galiausiai ji buvo įkalbėta ir puikiai praleido laiką, kuriam besibaigiant apkabino mane ir padėkojo, kad įkalbinau važiuoti ir praplėsti akiratį.
O tada grįžus po kelių dienų išvykau į Lenkiją, Pilos miestą, su grupe prancūzų jaunimo dalyvauti tarptautiniuose mainuose su lenkais ir vokiečiais. Buvau nustebinta kai kurių dalyvių kultūros stoka, nes prancūzai su alžyrietiškom šaknim nežinojo, kaip elgtis klasikinės muzikos koncerte... skambant gitaros sonatai vienas nusprendė ploti flamenko ritmu... o orkestro dirigentui anglų kalba besveikinant svečius iš užsienio ir pristatant kūrinį, kaip reikalaujantį rimties ir skirtą neseniai nutikusiai Lenkijos tragedijai, vienas iš garbingų svečių išleido pirstelėjimą imituojantį garsą. Ar juokinga, spręskite patys. Aš nebūčiau nusistebėjusi, jei orkestras būtų atsisakęs groti.

Tai tiek, darbar kosčiu nuo vokiškos slogos- pasigavau mums kartu bežiūrint Euroviziją ir entuziastingai palaikydama bei kiek pavydžiai stebėdama vokiečių reakciją jiems laimint. Voila!



Leave a Reply.