Pirma tema- atostogos. Mano pirmosios prabėgo Škotijoje. Pasiskaičiavau, kad galiu imti po penkias laisvas dienas kas du mėnesius, o su savaitgaliais išeitų net devynios dienos atostogu... Taigi, kovo gale Velykoms pradingau iš civilizacijos į atokų šiaurės vakarų kampelį Škotijoj ant jūros kranto su kalvomis, begale ežerų, vėjuotais orais ir kone laukinių avių būriais. Grįždama aplankiau kitą savanorį iš Suomijos, Eetu, kuris gyvena Limoges mieste. Jam sekasi traukti bėdas, nes jį Prancūzijoje net du kartus apiplėšė vidury dienos, neskaitant įvairių kitų problemų, bet jis vis tiek nenukabina nosies, riebiai suomiškai nusikeikia ir toliau tęsia veiklą. Eetu mane supažindino su savo hiphopo grupės kūryba. Jie turi nemažai savo klausytojų Suomijoje, bet laikosi atokiai nuo populiariojo radijo bei televizijos.
Kita tema- svetima kultūra. Kiek teko gyvenant užsienyje ar Lietuvoje susidurti su kitų kultūrų atstovais, visi jie daugiau ar mažiau buvo prisitaikę prie vakarietiško gyvenimo būdo- o jei ne, su tokiais nelabai teko bendrauti. Taigi dabar atsidūriau įdomioje diplomatinėje situacijoje, nes merija man beatostogaujant bute kitame kambaryje apgyvendino tunisiete. Jai 29 metai ir ji besimokydama yra gyvenusi toli nuo artimųjų nuo pat tada, kai jai buvo 12 metų; ji baigė prestižinę administracijos institutą ir nusprende vykti į Prancūziją dviejų mėnesių praktikai atlikti. Tik skirtumas tas, kad tai jos pirmoji patirtis užsienyje. Jos kitokia buitis (manes klausė, kaip naudotis dulkiu siurbliu, fotoaparatu, orkaite ir tt; o vieną vakarą, kai buvau įjungusi skalbimo mašiną ir centrifuga ėmė greitai suktis, tunizietė išsigandusi ėmė mane šaukti ir klausė, ar viskas su mašina gerai) bei kultūra. Kad maždaug suvoktumėte situaciją, galiu papasakoti istoriją: tik atvykusi mergina skambino mano mentoriui ir skundėsi, kad čiaupai vonioje neveikia. Jis atvyko prie durų ir paspaude skambutį; niekas neatidaro. Ji žvilgterėjo pro balkoną įtariai ir pradingo. Tada jis šūkteli, kad čia aš, atėjau tu nelemtų čiaupų patikrinti. Ji nusileidžia žemyn ir atidaro laiptinės duris, bet atsisako eiti į butą- juk tai vyriškis! Taigi, mentorius nuėjo pats vienas, patikrino čiaupus, kad su jais nieko blogo nėra, tada nusileido žemyn ir tunizietei paaiškino, ką ir kaip ten sukti, kad veiktų. Ir tik jam išėjus ji grižo i butą.
Pagal tokias tradicijas tunizietės nepratusios būti toje pačioje patalpoje, juo labiau vakarieniauti su vyriškiais, kurie nepriklauso jų šeimai. Taigi galima įsivaizduoti, kokia problematiška situacija ir i kokią diplomatinę sumaištį esu pastatyta, nes ji nepatogiai jaučiasi, kai pas mane lankosi bičiuliai, ir tuoj pat pradingsta savo kambaryje. Tiesa, ji po mažu pratinasi prie vakarietiško gyvenimo ir šeip yra labai gero charakterio, tik sunku suvokti, kodėl merija sumąstė viename bute apgyvendinti žmones iš skirtingų kultūrų ir naiviai tikėtis, kad tas nesukels problemų...
Kita tema- svetima kultūra. Kiek teko gyvenant užsienyje ar Lietuvoje susidurti su kitų kultūrų atstovais, visi jie daugiau ar mažiau buvo prisitaikę prie vakarietiško gyvenimo būdo- o jei ne, su tokiais nelabai teko bendrauti. Taigi dabar atsidūriau įdomioje diplomatinėje situacijoje, nes merija man beatostogaujant bute kitame kambaryje apgyvendino tunisiete. Jai 29 metai ir ji besimokydama yra gyvenusi toli nuo artimųjų nuo pat tada, kai jai buvo 12 metų; ji baigė prestižinę administracijos institutą ir nusprende vykti į Prancūziją dviejų mėnesių praktikai atlikti. Tik skirtumas tas, kad tai jos pirmoji patirtis užsienyje. Jos kitokia buitis (manes klausė, kaip naudotis dulkiu siurbliu, fotoaparatu, orkaite ir tt; o vieną vakarą, kai buvau įjungusi skalbimo mašiną ir centrifuga ėmė greitai suktis, tunizietė išsigandusi ėmė mane šaukti ir klausė, ar viskas su mašina gerai) bei kultūra. Kad maždaug suvoktumėte situaciją, galiu papasakoti istoriją: tik atvykusi mergina skambino mano mentoriui ir skundėsi, kad čiaupai vonioje neveikia. Jis atvyko prie durų ir paspaude skambutį; niekas neatidaro. Ji žvilgterėjo pro balkoną įtariai ir pradingo. Tada jis šūkteli, kad čia aš, atėjau tu nelemtų čiaupų patikrinti. Ji nusileidžia žemyn ir atidaro laiptinės duris, bet atsisako eiti į butą- juk tai vyriškis! Taigi, mentorius nuėjo pats vienas, patikrino čiaupus, kad su jais nieko blogo nėra, tada nusileido žemyn ir tunizietei paaiškino, ką ir kaip ten sukti, kad veiktų. Ir tik jam išėjus ji grižo i butą.
Pagal tokias tradicijas tunizietės nepratusios būti toje pačioje patalpoje, juo labiau vakarieniauti su vyriškiais, kurie nepriklauso jų šeimai. Taigi galima įsivaizduoti, kokia problematiška situacija ir i kokią diplomatinę sumaištį esu pastatyta, nes ji nepatogiai jaučiasi, kai pas mane lankosi bičiuliai, ir tuoj pat pradingsta savo kambaryje. Tiesa, ji po mažu pratinasi prie vakarietiško gyvenimo ir šeip yra labai gero charakterio, tik sunku suvokti, kodėl merija sumąstė viename bute apgyvendinti žmones iš skirtingų kultūrų ir naiviai tikėtis, kad tas nesukels problemų...