Savanorystė Prancūzijoje 
 
Vakar vakare užuot ėję į čiuožyklą patraukėm ieškoti baro, tačiau šis miestelis sekmadinio vakarą tinka gyventi vaiduokliams. Po ilgų dairymųsi aptikom vienintelį veikiantį barą, pilną cigaretės nepaleidžiančių šešiasdešimtmečių. Dar atradau, kad alus pralaužia kalbos barjerus. Vėliau Agustin keliavo į stotį pasitikti draugo, ir likusi su Mae-Lise, kuri kita jokia kita kalba nekalba, pamažu įsišnekėjau. Ji mane mokino prancūziškai, o aš ją vieno kito angliško žodžio. Kai ir mes pasiekėm susitikimo vietą, abi jau kvatojom iš tarpusavio juokų.
Beje, visiems labai patiko Vytauto Kernagio muzika.

Kambarį dekoravau nuotraukomis. Vis jaukiau.

Šiandien buvo mano pirma darbo diena. Kol kas tik apsižvalgiau po patalpas, stebėjau vaidinimą pagal Viktoro Hugo pjesę (supratau tik, kad kalba ėjo apie karalienę...), susipažinau su žmonėmis, pratinausi prie prancūziško pasisveikinimo, tobulinau šnekamąją kalbą, mokiau savo mentorių lietuvių kalbos ("nie-ka-da!!"), maitinausi valgykloje, kur visi vieni kitus pažįsta, klausiausi argentiniečių pokalbių ispaniškai, pildžiau dokumentus.

Tuo tarpu Delfis publikavo porą straipsnių apie savanorystę:
apie EVS ir savanorystės Lietuvoje populiarėjimą.

Šiandien išmokti žodžiai: 1. pamplemousse (greipfrutas); 2. cuiller (šaukštas); 3. 3. couteau (peilis); 4. fourchette (šakutė).

Už dviejų savaičių važiuoju į Paryžių!
Picture
 
Vakar buvo sunki diena. Mažai miegojau naktį, tai vis tas nerimas. O dieną bebaigdama krautis daiktus supratau, kad atpratau pakuotis ilgam laikui bei neįvertinau situacijos, ir teko pasiskubinti. Dar nėra taip buvę, kad vos spėčiau į aerouostą, ir tam negelbėjo aplinkybės- pūga ir nuo sniego nevalyti keliai. Tačiau prie registracijos eilutės į  Paryžiaus Charles de Gaulle aerouostą supratau, kad neskuba niekas. Atsipalaidavę verslininko išvaizdos prancūzai užleido vietą "damsel in distress", dar teko primokėti už lagaminą, nes pasirodo jis nebuvo įskaičiuotas į mano bilietą, ir aš jau prie keleivių patikros. Susižvalgiau su kita eilėje bestovinčia panele, ir abi pratrūkom juokais- reikšmingas žvilgsnis parodė, kad abi turėjom tą pačią mintį "pasipuošti skrydžiui"- t.y. taupant vietą lagamine susikabinti visus karolius ant kaklo ar, mano atveju, ant riešo užsimauti krūvą apyrankių :) O dar ir jos karoliai buvo iš tokių pat akmenėlių kaip viena mano apyrankė, į tą net jos draugai dėmesį atkreipė. Ir skrido Indrė į Angliją mokslų ieškoti. Žodžiu, smagu susitikti giminingą sielą, kaip kartais pasitaiko.

Skrisdama virš Paryžiaus pastebėjau Eifelio bokštą, kurio viršūnėje lyg Saurono akis įtaisytas švyturys viliojo Prancūzijon. Nusileidus vos radau savo lagaminą klaidžiame oro uoste. Ir dar teko laukti virš geros valandos, kol pagaliau išvydau savo išgelbėtojus- savanorį Agustin ir mentorių Armand.

Žinoma, aerouosto klaidumas nepadėjo lengvai surasti automobilio, kuris buvo mėlynajame, o ne žaliajame ar raudonajame stovėjimo aikštelės aukšte. Ir taip, po ilgo kelių valandų kelio su ilga vėlyvų naktipiečių pertrauka tailandietiško maisto restorane, kuriame ilgai klaidžiojau po meniu prancūzų kalba, apsimiegojusi atsidūriau Chatellerault, o apie mano įsikūrimą, adaptaciją, šiandien sutiktus žmones (Caroline ir Mae-Lise) bei prekinimąsi už 200 eurų pasakosiu vėliau...nes miegas ima savo pusėn :)