Tik ką susigriebiau, kad visai mažai rašiau apie patį projektą ir ką aš jame veikiu.
            Taigi mano darbas yra jaunimo centre, kur taip pat veiklos randa ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės bei bedarbiai. Čia turime IT centrą, kur atvykusieji gali naudotis internetu, o jei darbo paieškoms ir spausdinti CV, tai nemokamai. Taip pat yra multimedijos centras su muzikos ir video įrašų studijoms bei kino teatras (į kurį galiu eiti nemokamai! Valio!). Beje, Prancūzijoje visa užsienio produkcija yra dubliuojama, net ir kino teatruose. Centras bendradarbiauja ir su virš dvidešimt sportinės veiklos organizatorių.

            Čia iš viso yra penki "animateurs", kas grynai prancūziškas terminas veiklos organizatoriams apibūdinti. Yra du garso inžinieriai, video technikas, sekretorė, ir daug kitų darbuotojų, ir šioje šaunioje kompanijoje įsiterpiu ir aš. Man patikėta reprezentuoti Lietuvą ir kartu Europos sąjungos savanorių tarnybą.

            Visas pirmas mėnuo man yra paskirtas aplinkos ir darbo stebėjimui bei adaptavimuisi. Ne visada apsieinu be streso (kaip kad kai reikėjo prisistatyti visam kolektyvui per bendrus pusryčius ir atlaikyti buvimą dėmesio centre), bet kad ir kaip bebūtų, visi iškylus problemai pagelbsti. Labiausiai rūpesčių ir susierzinimo kyla, kai negaliu savęs pilnai išreikšti ar suprasti ką sako kiti, nes trūksta kalbinių įgūdžių, tad turiu daaaaaaaaaaug motyvacijos kuo greičiau pramokti kalbą. Ir, žinoma, kol kas dar painiojuosi vardų ir pareigų sumaišty...

             Į darbą atvykstu devintą ryto dviračiu- kelionė teužtrunka keletą minučių, o riedėti lengva ir smagu. Bent jau palyginus su prieš tai tris metus turėtu dviračiu, šis yra žymiai kokybiškesnis- visgi verta investuoti į gerą daiktą (nors man jo nereikėjo pirkti... jį, kaip ir būstą, suteikė savivaldybė).

            Tuomet po ilgo sveikinimosi ritualo kelias valandas sėdžiu prie IT informacinio stalo, ausis ištempus klausausi kalbos, ir jau kai kuriuos dalykus suprantu, moku ką reikia pajungti, pažymėti lankytojų statistiką, ir pan. Kiekvieną dieną pasiekiu po mažą pergalę. Kitas savanoris Agustin šią savaitę baigė savo darbą pagal kontraktą, taigi nuo rytojaus būsiu be kompaniono, vertėjo ir mokytojo :( Gaila, bet ką padarysi.

            Pas mus dabar vyksta remontas. Darbuotojai tonomis plempia kavą- aš irgi neatsilaikiau, šiandieną pasiėmiau kapučino, cafe latte ir žalios arbatos atitinkamais laiko intervalais.

            12 valandą visi prapuola kas kur sau, bebėgdami dar šūkteli "bon appetit!". Pietų metas, žinoma. Pertrauka- pusantros valandos. Per ją spėju numinti iki valgyklos, pasilabinti su virėjomis, ramiai lėtai papietauti besimėgaujant skaniausiais pasaulyje batonu ir sūriu (ateityje tikėkitės prancūziškų receptų), paplepėti su prie stalo sėdinčiaisiais, parvažiuoti namo, snūstelėti... :D Prancūzų profesinės sąjungos, matyt, labai aršios, o gal ilgi pietūs yra tiesiog kultūrinis paprotys?.. Lietuviams labai praverstų tokia minutė, kai tikrai ramiai gali atsikvėpti... Koks kontrastas su tuo, kai ankščiau dirbdama gimtinėje teturėjau pusvalandžio pertauką.

Grįžusi dar sukuosi apie kompiuterius ir kalu prancūzų kalbos gramatiką iki pusės šešių, kai centras užsidaro. Šiandieną po darbo spėjau aplėkti mobiliųjų ryšių įmones ir susirinkti informaciją bei kainynus. Bevažiuojant akys užkliuvo už Lietuvoje pažįstamų parduotuvių- Promod, Esprit, Etam. Bus įdomu patikrinti prancūziškos ir lietuviškos pasiūlų skirtumus :) Ir visai kitas reikalas būtų pasivaikščioti miesto gatvelėmis besidairant į vieną kitą vitriną, negu kad be atokvėpio brautis pro minią prekybos centre...

 Kitąsyk reikės prisiminti išsitraukti fotoaparatą, manau jau seniai metas viską paįvairinti nuotraukomis.

 Rytoj žadu kepti pyragą, o trečiadienį laukia Agustin ir darbuotojų bendra vakarienė pažymint jo darbo metų pabaigą. Kitos dienos ryte išvykstu į Paryžių.

Ši rytą pusryčiavau organizacijoje, ir manęs pristatyti buvo sukviesti visi darbuotojai, kurių buvo apie 40. Taigi sulaukiau daug bissous, pabuvau dėmesio centre, išmokau daug vardų ir sužinojau ką kas veikia. Taip pat  jau ėmiau po truputį pratintis dirbti prie infodesk, nors vis dar nelengva suprasti, ko žmonės prašo. Bet jau atlikau simbolišką pirmąją užduotį- vienam klientų padaviau išspausdinto popieriaus lapą ir už tai paėmiau užmokestį, jam turbūt ir neįtarus, kad esu ne prancūzė, bet antra vertus, ir neteko daug ko sakyti :)

Armandui padovanojau nuostabiai iliustruotą didelį suvenyrinį kalendorių su Lietuvos mitais ir legendomis lietuvių ir anglų kalbomis. Deja, centro direktoriui Herve jis taip patiko, kad pasinaudojęs savo pozicija pareikalavo, kad kalendorius kabėtų tik jo kabinete. Armandui neliko nieko kito kaip sutikti, gestais rodant neva riedančias ašaras. Reikės jam iškepti citrininį pyragą, kad taip neliūdėtų.

Jau turiu bilietus į atvykimo seminarą Metz mieste, kelioms dienoms užsukant į Paryžių. Pasidariau nuolaidų kortelę, kurioje mane netyčia pasendino aštuoniom dienomis.

Ėmiau savarankiškai tyrinėti miestą dviračiu.

Susipažinau su Jacques, kuris dirba su įvairiomis vyriausybinėmis nepelno organizacijomis, ir su juo turėjau labai įdomų pokalbį. Jis padės įgyvendinti mano asmeninį projektą. Viena iš idėjų yra, kad imsiuosi darnaus vystymosi Burkina Fase finansavimo paieška ir renginių organizavimu. Valio!

 Na, o su Caroline sumąstėm, kad reiktų keistis žiniomis- aš ją mokysiu anglų, o ji mane ispanų kalbos.