Prancūzija: +19 laipsniu Celsijaus, saulėta. Lietuva: -2 C, sninga.
Per pastarąsias dvi savaites turejau dvi įdomias patirtis prancūzų šeimose, kurios mane priėme į svečius. Galiu pasakyti, kad ko jau ko, o vaišių buvo daug ir įvairių. Taip pat ir pokalbių- abu kartus teko paprakaituoti bandant iki smulkiausių detalių ne savo kalba paaiškinti, kaip gi gaminami tie cepelinai...
6- 7 dienos- Ile d'Oleron
Po empanadas vakaro su Agustin ir Caroline bei Maelys keliavom traukiniu iki Poitiers, miesto ant uolų, kaip iš pirmo žvilgsnio jį pavadinau. Vėliau ten susitikome mūsų vairuotoją, su kuriuo per covoiturage interneto puslapį susiderinome kelionės detales. Už kelionę jam sumokėjom sutartą sumą. Išėjo pigiau ir patogiau nei būtų buvę traukiniu. Beje, Prancūzijoje automagistralės daug kur mokamos, o leidžiamas greitis siekia 130 km/h, kai kur gal ir daugiau.Ilgas kelias, nuovargis paėmė viršų ir nusnūdau... Po poros valandų pasiekėme tikslą, o tada jau į salą vežė Maelys tėtis per nepaprastą trijų kilometrų ilgumo mėlynai apšviestą tiltą, per jūrą jungiantį salą su žemynu.
Buvo tik po pakrantę nusiaubusios savaitės, tikėjausi pamatyti daug dauiau žalos. Žinoma, bangos nuniokojo pakrantę, o vėjas palaužė ir taip jau palinkusius medžius.
Kokie žavūs balti nameliai mėlynom langinem. Koks neaprėpiamas Atlanto vandenynas. Keista, kad šioje saloje gyventojai giriasi esą tiesiai priešais Niujorką... Vadinasi, pabuvau jau abiejose vandenyno pakrantėse...
Žmonės cia cigarecių pelenus krato i jūros kriaukles.
30 km ilgio sala turi savo nuosavą alaus daryklą.
Vasaros sezonas prasideda gegužę.
Pakrantėje mėtosi dar gyvos jūros žvaigzdės.
Potvynių laukia keistos sukalkejusios kriauklės, kurios, kai vos ne vos atplėsi nuo akmens, pasirodo, viduje turi gyventoją.
Visi akmenys ten skylėti.
Tuo ir baigiasi mano marinistines biologijos ir geologijos žinios :))
Bet ir to užteko, kad turėčiau proto nešokineti nuo akmens ant akmens jūros link, kai potvyniai čia tokie greiti... :) Kitaip gali likti saloje, kuri pradings per dešimt minučių, ir tektų greitai išmokti plaukti...
13- 14 d.- Luaros upės slėnis
Nuostabios Luaros slėnio pilys, ir jų tiek daug! Važiavau jų apžiureti su kolega Žaku. Lankėmės Chambord renesanso stiliaus pily, prie kurios statybu planavimo, spėjama, prisidejo ir pats Leonardas da Vinčis (kuris, beje, praleido savo paskutiniuosius metus gretimoje pilyje, kur yra ir jo kūrinių muziejus. Žinote jo žymiuosius futuristinius brėžinius? Ten jie prikelti realybei..)
Leisiu už mane kalbėti nuotraukoms...
Nakvojome pas Žako brolį ir jo žmoną, kurios šaknys, beje, Lenkijoje. Atvykę buvome pasitikti su aperityvu- vynu bei įvairiais užkandžiais. Ir, žinoma, ramiai užkandžiavome ir šnekučiavomes... valandą... dvi... devintą vakaro jau nusprendžiau, kad šį kartą, matyt, viskas ir baigsis aperityvu, tad suvalgiau dar kelis sumuštinius ir visiškai nebejaučiau alkio. Tada kažkas sumanė pajuokauti, kad sėsim prie stalo. Kur gi ne, galvoju, jau tris valandas užkandžiavom ir aš jau pavalgiau. Bet penkiolika minučių vėliau, mano siaubui, visi pajuda link stalo! Ir kaip neįžeisti šeimininkės, kur krauna į mano lėkštę dideliausią porciją skaniai kvepiančio apkepo, kai aš ir labai norėdama jau...nebeįstengiu?! Taigi, taip teko išmėginti peržengti maisto priėmimo limitą... Bet deja dar daug liko lėkštėje, ir laukė skanūs sūriai bei desertas... Pamoka gauta. Prancūzijoj visą laiką turiu mokytis kantrybės.
Kitą dien lankėmes Samur miestelyje, kuriame yra viena iš nedaugelio pasaulyje olų gyvenviečių. Žmonės ten jau pora tūkstančių metų skaptavo kalkakmenį ir kūrė gyvenamąsias erdves. Dabar olose vargiai kas ar gyvena, tačiau pusė gan modernių namų yra tiesiog įaugę i uolas. Kalkamenį labai lengva apdoroti, tad iš jo čia statomi ištisi miestai. Beje, ir Chambord pilis tuo ne išimtis, bet ji nukentėjo, nes jos sienose gan lengva išraižyti savo vardą. Kur beeisi, vis vardai ir datos, siekiančios net 16 amžių. Vandalizmas ar jau dalis istorijos?.. Jums spręsti.
Dar pravažiavome neaprėpiamus vynuogių laukus bei aplankėme vyninę, kur vynas laikomas vėlgi olose. Ispanė gidė pasakojo apie vyninės istoriją ir gamybos procesus, o turo pabaigoje degustavome ten pagamintus gėrimus.
Beje, ar žinojote, kad vyrai, kilę is Limoges miesto, vadinasi limuzinais (limousines)?
Per pastarąsias dvi savaites turejau dvi įdomias patirtis prancūzų šeimose, kurios mane priėme į svečius. Galiu pasakyti, kad ko jau ko, o vaišių buvo daug ir įvairių. Taip pat ir pokalbių- abu kartus teko paprakaituoti bandant iki smulkiausių detalių ne savo kalba paaiškinti, kaip gi gaminami tie cepelinai...
6- 7 dienos- Ile d'Oleron
Po empanadas vakaro su Agustin ir Caroline bei Maelys keliavom traukiniu iki Poitiers, miesto ant uolų, kaip iš pirmo žvilgsnio jį pavadinau. Vėliau ten susitikome mūsų vairuotoją, su kuriuo per covoiturage interneto puslapį susiderinome kelionės detales. Už kelionę jam sumokėjom sutartą sumą. Išėjo pigiau ir patogiau nei būtų buvę traukiniu. Beje, Prancūzijoje automagistralės daug kur mokamos, o leidžiamas greitis siekia 130 km/h, kai kur gal ir daugiau.Ilgas kelias, nuovargis paėmė viršų ir nusnūdau... Po poros valandų pasiekėme tikslą, o tada jau į salą vežė Maelys tėtis per nepaprastą trijų kilometrų ilgumo mėlynai apšviestą tiltą, per jūrą jungiantį salą su žemynu.
Buvo tik po pakrantę nusiaubusios savaitės, tikėjausi pamatyti daug dauiau žalos. Žinoma, bangos nuniokojo pakrantę, o vėjas palaužė ir taip jau palinkusius medžius.
Kokie žavūs balti nameliai mėlynom langinem. Koks neaprėpiamas Atlanto vandenynas. Keista, kad šioje saloje gyventojai giriasi esą tiesiai priešais Niujorką... Vadinasi, pabuvau jau abiejose vandenyno pakrantėse...
Žmonės cia cigarecių pelenus krato i jūros kriaukles.
30 km ilgio sala turi savo nuosavą alaus daryklą.
Vasaros sezonas prasideda gegužę.
Pakrantėje mėtosi dar gyvos jūros žvaigzdės.
Potvynių laukia keistos sukalkejusios kriauklės, kurios, kai vos ne vos atplėsi nuo akmens, pasirodo, viduje turi gyventoją.
Visi akmenys ten skylėti.
Tuo ir baigiasi mano marinistines biologijos ir geologijos žinios :))
Bet ir to užteko, kad turėčiau proto nešokineti nuo akmens ant akmens jūros link, kai potvyniai čia tokie greiti... :) Kitaip gali likti saloje, kuri pradings per dešimt minučių, ir tektų greitai išmokti plaukti...
13- 14 d.- Luaros upės slėnis
Nuostabios Luaros slėnio pilys, ir jų tiek daug! Važiavau jų apžiureti su kolega Žaku. Lankėmės Chambord renesanso stiliaus pily, prie kurios statybu planavimo, spėjama, prisidejo ir pats Leonardas da Vinčis (kuris, beje, praleido savo paskutiniuosius metus gretimoje pilyje, kur yra ir jo kūrinių muziejus. Žinote jo žymiuosius futuristinius brėžinius? Ten jie prikelti realybei..)
Leisiu už mane kalbėti nuotraukoms...
Nakvojome pas Žako brolį ir jo žmoną, kurios šaknys, beje, Lenkijoje. Atvykę buvome pasitikti su aperityvu- vynu bei įvairiais užkandžiais. Ir, žinoma, ramiai užkandžiavome ir šnekučiavomes... valandą... dvi... devintą vakaro jau nusprendžiau, kad šį kartą, matyt, viskas ir baigsis aperityvu, tad suvalgiau dar kelis sumuštinius ir visiškai nebejaučiau alkio. Tada kažkas sumanė pajuokauti, kad sėsim prie stalo. Kur gi ne, galvoju, jau tris valandas užkandžiavom ir aš jau pavalgiau. Bet penkiolika minučių vėliau, mano siaubui, visi pajuda link stalo! Ir kaip neįžeisti šeimininkės, kur krauna į mano lėkštę dideliausią porciją skaniai kvepiančio apkepo, kai aš ir labai norėdama jau...nebeįstengiu?! Taigi, taip teko išmėginti peržengti maisto priėmimo limitą... Bet deja dar daug liko lėkštėje, ir laukė skanūs sūriai bei desertas... Pamoka gauta. Prancūzijoj visą laiką turiu mokytis kantrybės.
Kitą dien lankėmes Samur miestelyje, kuriame yra viena iš nedaugelio pasaulyje olų gyvenviečių. Žmonės ten jau pora tūkstančių metų skaptavo kalkakmenį ir kūrė gyvenamąsias erdves. Dabar olose vargiai kas ar gyvena, tačiau pusė gan modernių namų yra tiesiog įaugę i uolas. Kalkamenį labai lengva apdoroti, tad iš jo čia statomi ištisi miestai. Beje, ir Chambord pilis tuo ne išimtis, bet ji nukentėjo, nes jos sienose gan lengva išraižyti savo vardą. Kur beeisi, vis vardai ir datos, siekiančios net 16 amžių. Vandalizmas ar jau dalis istorijos?.. Jums spręsti.
Dar pravažiavome neaprėpiamus vynuogių laukus bei aplankėme vyninę, kur vynas laikomas vėlgi olose. Ispanė gidė pasakojo apie vyninės istoriją ir gamybos procesus, o turo pabaigoje degustavome ten pagamintus gėrimus.
Beje, ar žinojote, kad vyrai, kilę is Limoges miesto, vadinasi limuzinais (limousines)?