Taigi, atvykus iš aerouosto jau buvo vėlu, ir susisiekus su šeima greitai nuėjau gulti. Tačiau buvau nepasiruošus vienam dalykui: šokui, ir krizės etapui dar neprasidėjus euforijai. Buvau pamiršus, ką reiškia atvykti į visiškai naują vietovę, kaip kad nutiko kai skridau į Angliją. Bet tuomet aš turėjau tikslą - mokslus ir didžiulę šeimos paramą. O dabar reikia išsikelti naujus tikslus ir, kas sunkiausia, palikti viską, kas pažįstama ir įprasta, aplinką, kurioje jaučiuosi gerai. Vėl kilo klausimas- kam "šokti nuo skardžio"? Keturis mėnesius prabuvau namie, pas tėvus, ir pripratau prie jų, o jie priprato prie manęs. Tačiau kokios perspektyvos būtų laukę? Šiuo metu ekonominė krizė, o ilgai ieškotis darbo arba dirbti kažką be perspektyvos neturėjau noro. Bet staiga ėmiau ilgėtis to saugaus uosto, tos užuovėjos, kur tik manim rūpinosi ir nereikėjo nieko daryti. Bet tas negalėjo tęstis visą laiką... Ir dar pasiilgau savo "šeimyninio" gyvenimo Anglijoje su draugu, to mažo namelio, net to ne paties gražiausio miesto :) bet priminiau sau, kodėl išvykau. Man trūko veiklos, pokyčių, ir labiausiai saulės. Man didelę įtaką daro aplinka, ji gali įkvėpti arba prislopinti, tad išvykau ieškoti energijos...
Taip užmigau, beramindama save, kad reikia išlaukti, pažinti šią naują vietą, žmones, išsikelti konkrečius tikslus, ir vėl viskas bus gerai.
Kitą dieną pradėjau atgaminti prancūzų kalbos žinias, nes susipažinau su Agustin drauge, kuri kita kalba nešneka, bei kaimyne Caroline iš Kolumbijos, kuri čia dirba ispanų kalbos mokytojo asistente. Su ja ypač lengva mokytis prancūzų, nes ji šneka lėtai ir paprastesniais sakiniais. Kartu su ja ir Agustin mus Armandas nuvežė į prekybos centrą. O kad žinotumėt, kiek daug galima nusipirkti už du šimtus eurų!!! Tiek yra skirta savanorio įsikūrimui. Nusipirkau tris rankšluosčius, priemonių dušui, ir atrodė daugiau nieko nereikia? Gavosi, kad prisipirkau maisto kurio atsargų užteks turbūt dviems mėnesiams, tarp to ir šešis pakelius pieno, kuris galioja iki balandžio mėnesio (beje, prancūzų pieno pakuotės įtartinai panašios į tas, kuriose būna skalbinių minkštikliai...). Ir pilnas vežimėlis dalykų vis tiek tesudarė 170 eurų, todėl Armandas nubėgo atnešti mikserį, kuriuo dabar galėsiu gaminti skanias sriubas ir kokteilius.
Beje, tikras atokvėpis yra tai, kad galiu skambinti į stacionarų telefoną beveik bet kurioje šalyje ir kalbėti kada ir kiek tik reikia. Tas nieko nekainuoja ir yra mano viena pirminių teisių- neribojama komunikacija :) Super. Tik galėjo kiek ankščiau įspėti kad tas negalioja mobiliesiems telefonams, prieš tai, kai paskambinau į tokį kelioms minutėms.
Na o šiandieną papusryčiavus išlindo saulė, ir tokiu puikiu oru buvo pats tas važinėtis po apylinkes. Aš gavau dviratį! Ir juo taip patogu riedėti miesto keliais, o daiktus susidėti į priekyje pritaisytą krepšį. Išties čia yra gražių apylinkių, ir čia tekanti plati upė La Vienne iš dalies kompensuoja nemažą atstumą iki išsvajotos jūros. Dar yra nemažas ežeras, švarus ir skaidrus, su akmenuotu paplūdimiu, kuriame gyvenimu mėgaujasi vandens paukščiai, tarp jų ir pora gulbių.
Vakare turėčiau eiti čiuožinėti...
Taip užmigau, beramindama save, kad reikia išlaukti, pažinti šią naują vietą, žmones, išsikelti konkrečius tikslus, ir vėl viskas bus gerai.
Kitą dieną pradėjau atgaminti prancūzų kalbos žinias, nes susipažinau su Agustin drauge, kuri kita kalba nešneka, bei kaimyne Caroline iš Kolumbijos, kuri čia dirba ispanų kalbos mokytojo asistente. Su ja ypač lengva mokytis prancūzų, nes ji šneka lėtai ir paprastesniais sakiniais. Kartu su ja ir Agustin mus Armandas nuvežė į prekybos centrą. O kad žinotumėt, kiek daug galima nusipirkti už du šimtus eurų!!! Tiek yra skirta savanorio įsikūrimui. Nusipirkau tris rankšluosčius, priemonių dušui, ir atrodė daugiau nieko nereikia? Gavosi, kad prisipirkau maisto kurio atsargų užteks turbūt dviems mėnesiams, tarp to ir šešis pakelius pieno, kuris galioja iki balandžio mėnesio (beje, prancūzų pieno pakuotės įtartinai panašios į tas, kuriose būna skalbinių minkštikliai...). Ir pilnas vežimėlis dalykų vis tiek tesudarė 170 eurų, todėl Armandas nubėgo atnešti mikserį, kuriuo dabar galėsiu gaminti skanias sriubas ir kokteilius.
Beje, tikras atokvėpis yra tai, kad galiu skambinti į stacionarų telefoną beveik bet kurioje šalyje ir kalbėti kada ir kiek tik reikia. Tas nieko nekainuoja ir yra mano viena pirminių teisių- neribojama komunikacija :) Super. Tik galėjo kiek ankščiau įspėti kad tas negalioja mobiliesiems telefonams, prieš tai, kai paskambinau į tokį kelioms minutėms.
Na o šiandieną papusryčiavus išlindo saulė, ir tokiu puikiu oru buvo pats tas važinėtis po apylinkes. Aš gavau dviratį! Ir juo taip patogu riedėti miesto keliais, o daiktus susidėti į priekyje pritaisytą krepšį. Išties čia yra gražių apylinkių, ir čia tekanti plati upė La Vienne iš dalies kompensuoja nemažą atstumą iki išsvajotos jūros. Dar yra nemažas ežeras, švarus ir skaidrus, su akmenuotu paplūdimiu, kuriame gyvenimu mėgaujasi vandens paukščiai, tarp jų ir pora gulbių.
Vakare turėčiau eiti čiuožinėti...