Pabudau ketvirtą valandą ryto nuo triukšmo. Kažkas baladojasi (o tai mano gražiosios langinės ir dar nežinia kas), girdėti gaudesys, lyg griausmas. Staiga matau, kaip palei langą apšviestas gatvės lempų praskrenda didelis polietileninis maišas. Tada plakatas. Tada pakyla krūva ratu besisukančių lapų (o mano langas beveik trečiame aukšte). Sublyksi netoliese pravažiuojančios greitosios pagalbos tarnybos švyturėliai. O langinės vis dar baladojasi, vėjui besikėsinant išmušti lango stiklus. Stengiasi, bet negali, todėl įsiutęs dar aukščiau kelia lapus, dar greičiau suka juos į šokį.
Sunerimus patikrinu orų prognozes. Prancūzijos metereologinė tarnyba mano regioną pažymėjus raudona spalva ir įspėja sėdėti namie (o ką daugiau gali daryti vaiduoklių mieste sekmadienio paryčiais?).
Temperatūra: 11 ° C
Vėjo greitis: 83 km / h | Kryptis: 210 °
Gūsių: 109 km / h
Matomumas: 10km | Oro drėgmė: 71%
Jaučiasi kaip: 6 ° C
Visai primena senus gerus 1999 uosius, kai uraganas Anatolijus nuvertė Nidos saulės laikrodį, o pušys šalia mano sodo namelio demonstravo naujus atletinius lankstumo sugebėjimus. Ką gi, belieka tikėtis, kad didžiausia galima žala- tai vienas kitas subyrėjęs kaminas ar pasivaikščioti nusprendęs senas medis, o mano namas ir toliau stovės savo vietoje, nesusidomėjęs skraidančio namo filme "Up" ("Aukštyn") nuotykiais.
Reportažas anglų kalba
Sveiki visi,
"persiprašau" už suretėjusius įrašus. Išties, atrodo lyg manes dabar laukia kalnas darbų.
Pirmiausia galiu pasidžiaugti, kad pagaliau turiu telefono ryšį. Po apsvarstymų išsirinkau geriausią pasiūlymą su tarptautine kompanija Orange. Kartu įsigijau ir mobilųjį su prieiga prie interneto, ir dabar reikia tik tikėtis, kad naudosiuos juo teisingai ir mano sąskaita nepriaugs papildomais mokesčiais už nežinia ką.
Šią savaitę buvau jau dviejose prancūzų kalbos pamokose. Mokytoja Catherine irgi savanorė, bet už kursus visgi reikia mokėti. Ir moka mano organizacija nemažai. Catherine turi vilčių, kad per metus laiko iš manęs galima bus padaryti kažką :) t.y., gal galėsiu laikyti akademinio lygio kalbos egzaminą.
Taigi, du kartai per savaitę, šešios valandos besilaikymo įsitvėrus į gelbėjimosi ratą nesuprantamos kalbos vandenyne.
Sutikau pirmą ir, ko gero, vienintelį lietuvį savo regione.
Šiandien pirmąsyk savarankiškai prekinausi. Užtrukau, žinoma, nes reikia gerai pasigilinti į produktų pavadinimus, kad netyčia nenusipirkčiau, pvz., 'foie gras' (žąsų kepenų pašteto) vietoj medaus- o abu supakuoti labai panašiuose stiklainėliuose :)
Rezultatai- vidutinio dydžio parduotuvėje už 10,46 euro galite įsigyti:
60g soupe chinoise -1.59 (kiniška sriuba)
1L Crem.glac.menth.- 2.70 (mėtinių ledų indelis, neatsisakysiu)
Koenigsbier 50CL -0.65 (alaus skardinė)
Cornichons Moyens N1- 0.97 (taip Prancūzijoje vadinasi konservuotų agurkų stiklainis. Milda, jei skaitai šitai, turbūt prisiminsi, kaip lietuviai jų užsienyje pasiilgsta ir paskui namiokų būna pravardžiuojami raugintų agurkėlių mėgėjais :)
Bananes pre emballe- 1.15 (supakuoti bananai)
Lot 3 pomelos- 1.00 (greipfrutas. Maniau, kad sumokėsiu 0,45 euro už vieną, bet man paskaičiavo kaip už tris? :( )
Golden sachet- 2.40 (2kg obuolių)
Gal visgi ne taip jau baisu, gal apsieisiu ir be sudėtingos kelionės į už pusvalandžio kelio už miesto esančio prekybos centro?
"persiprašau" už suretėjusius įrašus. Išties, atrodo lyg manes dabar laukia kalnas darbų.
Pirmiausia galiu pasidžiaugti, kad pagaliau turiu telefono ryšį. Po apsvarstymų išsirinkau geriausią pasiūlymą su tarptautine kompanija Orange. Kartu įsigijau ir mobilųjį su prieiga prie interneto, ir dabar reikia tik tikėtis, kad naudosiuos juo teisingai ir mano sąskaita nepriaugs papildomais mokesčiais už nežinia ką.
Šią savaitę buvau jau dviejose prancūzų kalbos pamokose. Mokytoja Catherine irgi savanorė, bet už kursus visgi reikia mokėti. Ir moka mano organizacija nemažai. Catherine turi vilčių, kad per metus laiko iš manęs galima bus padaryti kažką :) t.y., gal galėsiu laikyti akademinio lygio kalbos egzaminą.
Taigi, du kartai per savaitę, šešios valandos besilaikymo įsitvėrus į gelbėjimosi ratą nesuprantamos kalbos vandenyne.
Sutikau pirmą ir, ko gero, vienintelį lietuvį savo regione.
Šiandien pirmąsyk savarankiškai prekinausi. Užtrukau, žinoma, nes reikia gerai pasigilinti į produktų pavadinimus, kad netyčia nenusipirkčiau, pvz., 'foie gras' (žąsų kepenų pašteto) vietoj medaus- o abu supakuoti labai panašiuose stiklainėliuose :)
Rezultatai- vidutinio dydžio parduotuvėje už 10,46 euro galite įsigyti:
60g soupe chinoise -1.59 (kiniška sriuba)
1L Crem.glac.menth.- 2.70 (mėtinių ledų indelis, neatsisakysiu)
Koenigsbier 50CL -0.65 (alaus skardinė)
Cornichons Moyens N1- 0.97 (taip Prancūzijoje vadinasi konservuotų agurkų stiklainis. Milda, jei skaitai šitai, turbūt prisiminsi, kaip lietuviai jų užsienyje pasiilgsta ir paskui namiokų būna pravardžiuojami raugintų agurkėlių mėgėjais :)
Bananes pre emballe- 1.15 (supakuoti bananai)
Lot 3 pomelos- 1.00 (greipfrutas. Maniau, kad sumokėsiu 0,45 euro už vieną, bet man paskaičiavo kaip už tris? :( )
Golden sachet- 2.40 (2kg obuolių)
Gal visgi ne taip jau baisu, gal apsieisiu ir be sudėtingos kelionės į už pusvalandžio kelio už miesto esančio prekybos centro?
Pazvelge i nuotrauka virsuje ir atidziai ja istyre, pabandykite suprasti, kodel man dabar parasyti paprasta sakini uztrunka keturiskart ilgiau.
Pridesiu dar viena uzuomina, tai susije ir su tuo, kad siame irase apleidau lietuviskus simbolius.
...
...
Na kaip sekesi?
Jei vis dar nezinote, apie ka kalbu, tai- nuostabusis prancuzu isradimas- AZERTY klaviatura, kuria dabar ir tenka rasyti.
QWERTY klaviatura, prie kurios mes priprate, taip vadinama pagal pirmasias virsutines eilutes raides. Raides taip buvo sudeliotos dar spausdinimo masineliu laikais, kad greitai jomis tarskinancios masinistes suletintu tempa ir nesugadintu klavisu. Taigi tycia isdestymas buvo kuo nepatogesnis, kai reciau naudojamos raides pakliuva po rodomaisiais pirstais. Dabar atsiradus kompiuterio klaviaturoms toks isdestymas nebeturi loginio pagrindo, bet vartotojai prie jo priprato. O prancuzai (ir belgai), zinoma, turejo padaryti savaip. Taigi jie sukeite reciau savo kalboje naudojamas raides su daznesnem (pvz., A su Q ir Z bei pakele M eilute auksciau) bei pridejo savo simboliu. Labiausiai erzina, kad norint padeti taska, reikia spausti Shift :)
Beje, mobilieji telefonai su pilna klaviatura taip pat, zinoma, naudoja AZERTY. Ketinu toki isigyti, ir bus linksma, kol priprasiu naujoviskai rasyti SMS!
Pridesiu dar viena uzuomina, tai susije ir su tuo, kad siame irase apleidau lietuviskus simbolius.
...
...
Na kaip sekesi?
Jei vis dar nezinote, apie ka kalbu, tai- nuostabusis prancuzu isradimas- AZERTY klaviatura, kuria dabar ir tenka rasyti.
QWERTY klaviatura, prie kurios mes priprate, taip vadinama pagal pirmasias virsutines eilutes raides. Raides taip buvo sudeliotos dar spausdinimo masineliu laikais, kad greitai jomis tarskinancios masinistes suletintu tempa ir nesugadintu klavisu. Taigi tycia isdestymas buvo kuo nepatogesnis, kai reciau naudojamos raides pakliuva po rodomaisiais pirstais. Dabar atsiradus kompiuterio klaviaturoms toks isdestymas nebeturi loginio pagrindo, bet vartotojai prie jo priprato. O prancuzai (ir belgai), zinoma, turejo padaryti savaip. Taigi jie sukeite reciau savo kalboje naudojamas raides su daznesnem (pvz., A su Q ir Z bei pakele M eilute auksciau) bei pridejo savo simboliu. Labiausiai erzina, kad norint padeti taska, reikia spausti Shift :)
Beje, mobilieji telefonai su pilna klaviatura taip pat, zinoma, naudoja AZERTY. Ketinu toki isigyti, ir bus linksma, kol priprasiu naujoviskai rasyti SMS!
Vakar vakare grįžau iš ilgos kelionės, po devynių dienų. Bus daugiau :)
Tik ką susigriebiau, kad visai mažai rašiau apie patį projektą ir ką aš jame veikiu.
Taigi mano darbas yra jaunimo centre, kur taip pat veiklos randa ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės bei bedarbiai. Čia turime IT centrą, kur atvykusieji gali naudotis internetu, o jei darbo paieškoms ir spausdinti CV, tai nemokamai. Taip pat yra multimedijos centras su muzikos ir video įrašų studijoms bei kino teatras (į kurį galiu eiti nemokamai! Valio!). Beje, Prancūzijoje visa užsienio produkcija yra dubliuojama, net ir kino teatruose. Centras bendradarbiauja ir su virš dvidešimt sportinės veiklos organizatorių.
Čia iš viso yra penki "animateurs", kas grynai prancūziškas terminas veiklos organizatoriams apibūdinti. Yra du garso inžinieriai, video technikas, sekretorė, ir daug kitų darbuotojų, ir šioje šaunioje kompanijoje įsiterpiu ir aš. Man patikėta reprezentuoti Lietuvą ir kartu Europos sąjungos savanorių tarnybą.
Visas pirmas mėnuo man yra paskirtas aplinkos ir darbo stebėjimui bei adaptavimuisi. Ne visada apsieinu be streso (kaip kad kai reikėjo prisistatyti visam kolektyvui per bendrus pusryčius ir atlaikyti buvimą dėmesio centre), bet kad ir kaip bebūtų, visi iškylus problemai pagelbsti. Labiausiai rūpesčių ir susierzinimo kyla, kai negaliu savęs pilnai išreikšti ar suprasti ką sako kiti, nes trūksta kalbinių įgūdžių, tad turiu daaaaaaaaaaug motyvacijos kuo greičiau pramokti kalbą. Ir, žinoma, kol kas dar painiojuosi vardų ir pareigų sumaišty...
Į darbą atvykstu devintą ryto dviračiu- kelionė teužtrunka keletą minučių, o riedėti lengva ir smagu. Bent jau palyginus su prieš tai tris metus turėtu dviračiu, šis yra žymiai kokybiškesnis- visgi verta investuoti į gerą daiktą (nors man jo nereikėjo pirkti... jį, kaip ir būstą, suteikė savivaldybė).
Tuomet po ilgo sveikinimosi ritualo kelias valandas sėdžiu prie IT informacinio stalo, ausis ištempus klausausi kalbos, ir jau kai kuriuos dalykus suprantu, moku ką reikia pajungti, pažymėti lankytojų statistiką, ir pan. Kiekvieną dieną pasiekiu po mažą pergalę. Kitas savanoris Agustin šią savaitę baigė savo darbą pagal kontraktą, taigi nuo rytojaus būsiu be kompaniono, vertėjo ir mokytojo :( Gaila, bet ką padarysi.
Pas mus dabar vyksta remontas. Darbuotojai tonomis plempia kavą- aš irgi neatsilaikiau, šiandieną pasiėmiau kapučino, cafe latte ir žalios arbatos atitinkamais laiko intervalais.
12 valandą visi prapuola kas kur sau, bebėgdami dar šūkteli "bon appetit!". Pietų metas, žinoma. Pertrauka- pusantros valandos. Per ją spėju numinti iki valgyklos, pasilabinti su virėjomis, ramiai lėtai papietauti besimėgaujant skaniausiais pasaulyje batonu ir sūriu (ateityje tikėkitės prancūziškų receptų), paplepėti su prie stalo sėdinčiaisiais, parvažiuoti namo, snūstelėti... :D Prancūzų profesinės sąjungos, matyt, labai aršios, o gal ilgi pietūs yra tiesiog kultūrinis paprotys?.. Lietuviams labai praverstų tokia minutė, kai tikrai ramiai gali atsikvėpti... Koks kontrastas su tuo, kai ankščiau dirbdama gimtinėje teturėjau pusvalandžio pertauką.
Grįžusi dar sukuosi apie kompiuterius ir kalu prancūzų kalbos gramatiką iki pusės šešių, kai centras užsidaro. Šiandieną po darbo spėjau aplėkti mobiliųjų ryšių įmones ir susirinkti informaciją bei kainynus. Bevažiuojant akys užkliuvo už Lietuvoje pažįstamų parduotuvių- Promod, Esprit, Etam. Bus įdomu patikrinti prancūziškos ir lietuviškos pasiūlų skirtumus :) Ir visai kitas reikalas būtų pasivaikščioti miesto gatvelėmis besidairant į vieną kitą vitriną, negu kad be atokvėpio brautis pro minią prekybos centre...
Kitąsyk reikės prisiminti išsitraukti fotoaparatą, manau jau seniai metas viską paįvairinti nuotraukomis.
Rytoj žadu kepti pyragą, o trečiadienį laukia Agustin ir darbuotojų bendra vakarienė pažymint jo darbo metų pabaigą. Kitos dienos ryte išvykstu į Paryžių.
Taigi mano darbas yra jaunimo centre, kur taip pat veiklos randa ne tik jaunimas, bet ir vyresni žmonės bei bedarbiai. Čia turime IT centrą, kur atvykusieji gali naudotis internetu, o jei darbo paieškoms ir spausdinti CV, tai nemokamai. Taip pat yra multimedijos centras su muzikos ir video įrašų studijoms bei kino teatras (į kurį galiu eiti nemokamai! Valio!). Beje, Prancūzijoje visa užsienio produkcija yra dubliuojama, net ir kino teatruose. Centras bendradarbiauja ir su virš dvidešimt sportinės veiklos organizatorių.
Čia iš viso yra penki "animateurs", kas grynai prancūziškas terminas veiklos organizatoriams apibūdinti. Yra du garso inžinieriai, video technikas, sekretorė, ir daug kitų darbuotojų, ir šioje šaunioje kompanijoje įsiterpiu ir aš. Man patikėta reprezentuoti Lietuvą ir kartu Europos sąjungos savanorių tarnybą.
Visas pirmas mėnuo man yra paskirtas aplinkos ir darbo stebėjimui bei adaptavimuisi. Ne visada apsieinu be streso (kaip kad kai reikėjo prisistatyti visam kolektyvui per bendrus pusryčius ir atlaikyti buvimą dėmesio centre), bet kad ir kaip bebūtų, visi iškylus problemai pagelbsti. Labiausiai rūpesčių ir susierzinimo kyla, kai negaliu savęs pilnai išreikšti ar suprasti ką sako kiti, nes trūksta kalbinių įgūdžių, tad turiu daaaaaaaaaaug motyvacijos kuo greičiau pramokti kalbą. Ir, žinoma, kol kas dar painiojuosi vardų ir pareigų sumaišty...
Į darbą atvykstu devintą ryto dviračiu- kelionė teužtrunka keletą minučių, o riedėti lengva ir smagu. Bent jau palyginus su prieš tai tris metus turėtu dviračiu, šis yra žymiai kokybiškesnis- visgi verta investuoti į gerą daiktą (nors man jo nereikėjo pirkti... jį, kaip ir būstą, suteikė savivaldybė).
Tuomet po ilgo sveikinimosi ritualo kelias valandas sėdžiu prie IT informacinio stalo, ausis ištempus klausausi kalbos, ir jau kai kuriuos dalykus suprantu, moku ką reikia pajungti, pažymėti lankytojų statistiką, ir pan. Kiekvieną dieną pasiekiu po mažą pergalę. Kitas savanoris Agustin šią savaitę baigė savo darbą pagal kontraktą, taigi nuo rytojaus būsiu be kompaniono, vertėjo ir mokytojo :( Gaila, bet ką padarysi.
Pas mus dabar vyksta remontas. Darbuotojai tonomis plempia kavą- aš irgi neatsilaikiau, šiandieną pasiėmiau kapučino, cafe latte ir žalios arbatos atitinkamais laiko intervalais.
12 valandą visi prapuola kas kur sau, bebėgdami dar šūkteli "bon appetit!". Pietų metas, žinoma. Pertrauka- pusantros valandos. Per ją spėju numinti iki valgyklos, pasilabinti su virėjomis, ramiai lėtai papietauti besimėgaujant skaniausiais pasaulyje batonu ir sūriu (ateityje tikėkitės prancūziškų receptų), paplepėti su prie stalo sėdinčiaisiais, parvažiuoti namo, snūstelėti... :D Prancūzų profesinės sąjungos, matyt, labai aršios, o gal ilgi pietūs yra tiesiog kultūrinis paprotys?.. Lietuviams labai praverstų tokia minutė, kai tikrai ramiai gali atsikvėpti... Koks kontrastas su tuo, kai ankščiau dirbdama gimtinėje teturėjau pusvalandžio pertauką.
Grįžusi dar sukuosi apie kompiuterius ir kalu prancūzų kalbos gramatiką iki pusės šešių, kai centras užsidaro. Šiandieną po darbo spėjau aplėkti mobiliųjų ryšių įmones ir susirinkti informaciją bei kainynus. Bevažiuojant akys užkliuvo už Lietuvoje pažįstamų parduotuvių- Promod, Esprit, Etam. Bus įdomu patikrinti prancūziškos ir lietuviškos pasiūlų skirtumus :) Ir visai kitas reikalas būtų pasivaikščioti miesto gatvelėmis besidairant į vieną kitą vitriną, negu kad be atokvėpio brautis pro minią prekybos centre...
Kitąsyk reikės prisiminti išsitraukti fotoaparatą, manau jau seniai metas viską paįvairinti nuotraukomis.
Rytoj žadu kepti pyragą, o trečiadienį laukia Agustin ir darbuotojų bendra vakarienė pažymint jo darbo metų pabaigą. Kitos dienos ryte išvykstu į Paryžių.
Yra tokia frazė anglų kalba- TGIF- Thank God It's Friday (ačiū Dievui jau penktadienis!). Taip ir jaučiausi vakar :) Nuovargis susikaupė po visų įspūdžių, dar atsinaujino sloga, taip kad vakar įlindau į "olą"- savo kambarį, ir nors Agustin turėjo svečių, neišlindau...
Kaip gera skirti laiko sau. Vajei kaip gera. Išsiviriau čiobrelių arbatos, žiūrėjau filmą, snaudžiau... snaudžiau iki šiandienos popietės. Mėgstu kartą per savaitę dvi įlįsti į minkštus patogius rūbus ir tinginiauti visą dieną. Ar pastebėjot, kaip persimiegojus ima skaudėti galvą? Tai kai man taip nutiko, nusprendžiau miegoti dar. (ir pagelbėjo). Pusryčiavau pusę šešių vakaro! Ir Agustin buvo labai supratingas. Jis susiruošė į svečius pas kitą čia buvusią savanorę Evą, kuri dabar gyvena visai netoli. Aš su ja susipažinsiu kitąsyk, kai apsitvarkysiu namus, pagaminsiu skanią vakarienę... :)
O iš tikrųjų, kiek nemažai čia savanoriavusių nusprendžia likti... Ir Eva, ir Agustin, kuris dabar ketina studijuoti.
Thank God it's Saturday :)
Kaip gera skirti laiko sau. Vajei kaip gera. Išsiviriau čiobrelių arbatos, žiūrėjau filmą, snaudžiau... snaudžiau iki šiandienos popietės. Mėgstu kartą per savaitę dvi įlįsti į minkštus patogius rūbus ir tinginiauti visą dieną. Ar pastebėjot, kaip persimiegojus ima skaudėti galvą? Tai kai man taip nutiko, nusprendžiau miegoti dar. (ir pagelbėjo). Pusryčiavau pusę šešių vakaro! Ir Agustin buvo labai supratingas. Jis susiruošė į svečius pas kitą čia buvusią savanorę Evą, kuri dabar gyvena visai netoli. Aš su ja susipažinsiu kitąsyk, kai apsitvarkysiu namus, pagaminsiu skanią vakarienę... :)
O iš tikrųjų, kiek nemažai čia savanoriavusių nusprendžia likti... Ir Eva, ir Agustin, kuris dabar ketina studijuoti.
Thank God it's Saturday :)
Jau praėjo beveik savaitė, kaip aš čia, ir pagaliau šįryt pasijaučiau nebe taip varžoma kalbos barjero. Koks palengvėjimas!
Mano diena skamba šitaip:
Buvau susitikti su kalbos mokytojom, multimedijos centro vadovas šnekino, kada gi ateisiu groti, o mano dar vienai naujai pažįstamai kolumbietei patiko bulviniai blynai. Visai nieko diena :)
Mano diena skamba šitaip:
- English in the morning,
- français pendant la journée,
- español en la noche,
- ir lietuviškai "labas, mama, kaip sekasi" prieš einant gulti...
Buvau susitikti su kalbos mokytojom, multimedijos centro vadovas šnekino, kada gi ateisiu groti, o mano dar vienai naujai pažįstamai kolumbietei patiko bulviniai blynai. Visai nieko diena :)
Ar sakiau, kad prancūzai atrodo be galo mandagūs? Tiesa, dar negaliu sakyti, kad pakankamai juos pažįstu. Visgi po beveik savaitės, praleistos 40 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje, peršasi mintis, jog prancūzai gali būti netgi mandagesni už džentelmenų statusą turinčius anglus. Mane matyt papirko jų rūpinimasis, kad kiekvienas sutiktas pažįstamas būtų tinkamai pasveikintas su bissous, taip pat dėmesio skyrimas kiekvienam žmogui. Manęs šiandien gal penkis kartus klausė, kaip sekasi, o besisveikinant kartais net susidarė eilė.
Neprieiti, nepasilabinti būtų laikoma šalta ir nemandagu, net ir žodinio pasisveikinimo su rankos paspaudimu neužtektų, prie kurio aš taip pratusi Lietuvoje ir kitur. Toks dėmesys ima varginti.
Antra vertus, malonu, kad net nuėjus į valgyklą šiltai sveikinuosi su darbuotojomis ir kartu pietaujančiaisiais. Beje, ten tiek daug prisivalgau- tiekiamos salotos, sūris, pagrindinis patiekalas, desertas, o duona ten be galo skani! Kiek man sakė, bagetės kepamos visą dieną, kad būtų kuo šviežesnės...mmmm.
Na, o kodėl pavadinime minėjau aroganciją? Prancūzai dar žinomi ir dėl jos. Arogancija, snobizmas, liaudiškai "pasikėlimas" man atima bet kokį norą bendrauti su tokiu žmogumi. Manau, man negatyvus kitų požiūris dėl kalbos nemokėjimo negresia, nes jau vos keli ištarti žodžiai praleidžia ledus. Kita problema yra, kai žmogus mano esąs geriausias ne dėl tautybės, o dėl, tarkim, jo veiklos. Tikiuosi, neteks daug pasakoti, kad tokių sutikau.
Šiandieną lankiausi muzikos ir video įrašų studijoje. Mano 'gidas' mane įleido ir nedaug ką papasakojęs (apie reperį iš Jamaikos, su kuriuo turėjo šnekėti angliškai) -norisi galvoti, kad dėl kalbos barjero- iškart nuėjo dirbti prie įrašų. Nors gerą valandą stebėti, kaip kuriama hiphopo muzika įdomu, norėjosi šiltesnio bendravimo. Visi rodės užsiėmę, niekas nepasirūpino svečiu, jaučiausi ignoruojama, tad niekaip neradau sau vietos ir kiek nusivyliau. Nors tiesa, klausė manęs, ar groju kuo ir ar dainuoju, bet tuo viskas ir baigėsi, nei gitarą davė, nei pasakė kada ateiti kitą kartą, kad ją gaučiau :) Tik susipažinau su hiphopo dainininku, jis kalbėjo apie savo muziką (ir man pavyko nemažai suprasti) ir manęs daug klausinėjo. Kol kas jis šilčiausias žmogus iš visų, kuriuos sutikau studijoje. Tikiuosi nepasiduoti ir nepaleisti vėjais savo noro dirbti su muzika vien dėl to, kad manęs nepasitiko su tortu (ir septyniomis žvakutėmis). Gyvenime ne kartą teko pakovoti už save ir savo tikslus. Manau, kad dar susitiksime ir gal net dirbsim kartu, nors jo stilius man ir ne labiausiai prie širdies, aš visada stengiuosi būti atvira naujovėms.
Ir dar, vakare pirmąsyk ėjau čia į kiną. Galėsiu nemokamai jame lankytis visus metus!!! Žiūrėjau 'A Serious Man', ir džiaugiausi, kad, kaip Prancūzijoj reta, filmas buvo originalo kalba su subtitrais. Visai verta pažiūrėti, gražus tragikomiškas filmas apie gyvenimo dramas...
Neprieiti, nepasilabinti būtų laikoma šalta ir nemandagu, net ir žodinio pasisveikinimo su rankos paspaudimu neužtektų, prie kurio aš taip pratusi Lietuvoje ir kitur. Toks dėmesys ima varginti.
Antra vertus, malonu, kad net nuėjus į valgyklą šiltai sveikinuosi su darbuotojomis ir kartu pietaujančiaisiais. Beje, ten tiek daug prisivalgau- tiekiamos salotos, sūris, pagrindinis patiekalas, desertas, o duona ten be galo skani! Kiek man sakė, bagetės kepamos visą dieną, kad būtų kuo šviežesnės...mmmm.
Na, o kodėl pavadinime minėjau aroganciją? Prancūzai dar žinomi ir dėl jos. Arogancija, snobizmas, liaudiškai "pasikėlimas" man atima bet kokį norą bendrauti su tokiu žmogumi. Manau, man negatyvus kitų požiūris dėl kalbos nemokėjimo negresia, nes jau vos keli ištarti žodžiai praleidžia ledus. Kita problema yra, kai žmogus mano esąs geriausias ne dėl tautybės, o dėl, tarkim, jo veiklos. Tikiuosi, neteks daug pasakoti, kad tokių sutikau.
Šiandieną lankiausi muzikos ir video įrašų studijoje. Mano 'gidas' mane įleido ir nedaug ką papasakojęs (apie reperį iš Jamaikos, su kuriuo turėjo šnekėti angliškai) -norisi galvoti, kad dėl kalbos barjero- iškart nuėjo dirbti prie įrašų. Nors gerą valandą stebėti, kaip kuriama hiphopo muzika įdomu, norėjosi šiltesnio bendravimo. Visi rodės užsiėmę, niekas nepasirūpino svečiu, jaučiausi ignoruojama, tad niekaip neradau sau vietos ir kiek nusivyliau. Nors tiesa, klausė manęs, ar groju kuo ir ar dainuoju, bet tuo viskas ir baigėsi, nei gitarą davė, nei pasakė kada ateiti kitą kartą, kad ją gaučiau :) Tik susipažinau su hiphopo dainininku, jis kalbėjo apie savo muziką (ir man pavyko nemažai suprasti) ir manęs daug klausinėjo. Kol kas jis šilčiausias žmogus iš visų, kuriuos sutikau studijoje. Tikiuosi nepasiduoti ir nepaleisti vėjais savo noro dirbti su muzika vien dėl to, kad manęs nepasitiko su tortu (ir septyniomis žvakutėmis). Gyvenime ne kartą teko pakovoti už save ir savo tikslus. Manau, kad dar susitiksime ir gal net dirbsim kartu, nors jo stilius man ir ne labiausiai prie širdies, aš visada stengiuosi būti atvira naujovėms.
Ir dar, vakare pirmąsyk ėjau čia į kiną. Galėsiu nemokamai jame lankytis visus metus!!! Žiūrėjau 'A Serious Man', ir džiaugiausi, kad, kaip Prancūzijoj reta, filmas buvo originalo kalba su subtitrais. Visai verta pažiūrėti, gražus tragikomiškas filmas apie gyvenimo dramas...
Ši rytą pusryčiavau organizacijoje, ir manęs pristatyti buvo sukviesti visi darbuotojai, kurių buvo apie 40. Taigi sulaukiau daug bissous, pabuvau dėmesio centre, išmokau daug vardų ir sužinojau ką kas veikia. Taip pat jau ėmiau po truputį pratintis dirbti prie infodesk, nors vis dar nelengva suprasti, ko žmonės prašo. Bet jau atlikau simbolišką pirmąją užduotį- vienam klientų padaviau išspausdinto popieriaus lapą ir už tai paėmiau užmokestį, jam turbūt ir neįtarus, kad esu ne prancūzė, bet antra vertus, ir neteko daug ko sakyti :)
Armandui padovanojau nuostabiai iliustruotą didelį suvenyrinį kalendorių su Lietuvos mitais ir legendomis lietuvių ir anglų kalbomis. Deja, centro direktoriui Herve jis taip patiko, kad pasinaudojęs savo pozicija pareikalavo, kad kalendorius kabėtų tik jo kabinete. Armandui neliko nieko kito kaip sutikti, gestais rodant neva riedančias ašaras. Reikės jam iškepti citrininį pyragą, kad taip neliūdėtų.
Jau turiu bilietus į atvykimo seminarą Metz mieste, kelioms dienoms užsukant į Paryžių. Pasidariau nuolaidų kortelę, kurioje mane netyčia pasendino aštuoniom dienomis.
Ėmiau savarankiškai tyrinėti miestą dviračiu.
Susipažinau su Jacques, kuris dirba su įvairiomis vyriausybinėmis nepelno organizacijomis, ir su juo turėjau labai įdomų pokalbį. Jis padės įgyvendinti mano asmeninį projektą. Viena iš idėjų yra, kad imsiuosi darnaus vystymosi Burkina Fase finansavimo paieška ir renginių organizavimu. Valio!
Na, o su Caroline sumąstėm, kad reiktų keistis žiniomis- aš ją mokysiu anglų, o ji mane ispanų kalbos.
Armandui padovanojau nuostabiai iliustruotą didelį suvenyrinį kalendorių su Lietuvos mitais ir legendomis lietuvių ir anglų kalbomis. Deja, centro direktoriui Herve jis taip patiko, kad pasinaudojęs savo pozicija pareikalavo, kad kalendorius kabėtų tik jo kabinete. Armandui neliko nieko kito kaip sutikti, gestais rodant neva riedančias ašaras. Reikės jam iškepti citrininį pyragą, kad taip neliūdėtų.
Jau turiu bilietus į atvykimo seminarą Metz mieste, kelioms dienoms užsukant į Paryžių. Pasidariau nuolaidų kortelę, kurioje mane netyčia pasendino aštuoniom dienomis.
Ėmiau savarankiškai tyrinėti miestą dviračiu.
Susipažinau su Jacques, kuris dirba su įvairiomis vyriausybinėmis nepelno organizacijomis, ir su juo turėjau labai įdomų pokalbį. Jis padės įgyvendinti mano asmeninį projektą. Viena iš idėjų yra, kad imsiuosi darnaus vystymosi Burkina Fase finansavimo paieška ir renginių organizavimu. Valio!
Na, o su Caroline sumąstėm, kad reiktų keistis žiniomis- aš ją mokysiu anglų, o ji mane ispanų kalbos.
...Dviratis. Mano :)