Trombone
Nature : s. m.
Prononciation : tron-bo-n'
Etymologie : Ital. trombone, augmentatif de tromba (voy. ).

1  (muzika) pučiamasis muzikos instrumentas
2  (muzika) muzikantas, grojantis šia priemone
3     sąvaržėlė


Taip taip- prancūzai sąvaržėlę vadina trombonu!

Šiuo metu išygvenu idėjų renesansą. Darbai su video projektu eina į pabaigą. Filmavome dvi dienas. Pagal planą turėjome pasiskolinti autobusą, bet jam neišdegus teko filmuoti stotelėje. Pritrūkus aktorių, daug padėjo besistažuojantis Bastian, kuris, kaip paskui sakė, apturėjo nereaaaalią patirtį- ir filmuotoju buvo, ir aktorium, ir daiktų kilnotoju, o dabar per dienas sėdi montažinėje. Taip pat prisidėjo ir buvusi savanorė iš Vokietijos Eva.

Be to, dvi dienas leidau muzikos įrašų studijoje su draugu, kurio dainą įrašinėjome. Per tą laiką sugebėjau atidirbti vieną būgnų partiją- ir man labai patiko! Bet beįrašinėjant susimėčiau, ir dar su kitais instrumentais pridarėm klaidų, taigi teks dar kada grįžti jų atitaisinėti, kad išeitų bent šioks toks ausies nerėžiantis variantas.
Be galo smagu. Taip pat šiek tiek pramokau dirbti su Cubase programa. Juodais marškinėliais su kažkokios 'nepaprastai geros' muzikinės grupės pavadinimu, į kurį įeina žodis 'ograi', vilkintis ilgaplaukis Arnaud man kantriai rodė kaip redaguoti kasmėnesinio savivaldybės žurnalo audio variantą, kuris vėliau pas jį užsisakusius atkeliaus CD pavidalu. Pamaniau, kad ir man praverstų besimokant tarimo.

Šiuo metu dirbu su būsimaisiais savanoriais, kurie ieško projektų ir pildo anketas. Taip pat slapčia kuriu planus apie anglų kalbos mokymą. Kada nors, ir, tikiuosi, greitai turėsiu porą mokinių...

Puse ausies girdėjau apie seminarą Lenkijoje ir kalbas, kad mane žada siųsti kaip gidę kartu su grupe prancūzų. Netveriu savo kailyje.

Agustinas su drauge dviems mėnesiams iškeliavo į Argentiną lankyti namų po metų pertraukos. Vos ne supanikavau, nes ne tik jis, bet ir Caroline žada išvykti. Taip staiga visi, kurie mane prisijaukino, pabėgs. Bet su manimi vis dar gyvena tunizietė. Po truputį ją mokinu važinėti dviračiu.

Penktadienį į svečius vakarieniauti atėjo Jacques su žmona Helene. Mes su tuniziete, vargšės, dvi dienas ruošėm patiekalus. Įžanginės salotos su tunizietiškais blyneliais, vaisių asorti desertui bevėstant šaldytuve, 'dėl viso pikto' paruoštų spagečių tuntas aušo ant darbastalio kol bandžiau svečiams įsiūlyti aukščiausios klasės šaltibarčius...
Ir ką jūs galvojate??
Ar dar nevarva seilė pagalvojus apie lietuviško skonio kefyrą (čia radau visai tokį patį, tik kažkodėl iš arabiškų šalių, o vadinasi 'lait fermente', jeigu kam kada pravers), žavingus burokėlius, šviežiai išvirtus kiaušinius, prieskonius, krapus, svogūnlaiškius ir karštutėles bulves?
...
Patiekiu šį lobį ant stalo ir pati pagaliau palinkusi prie lėkštės aptarinėju lietuviškos virtuvės privalumus ir kaip mes dieviname šį patiekalą karštomis vasaros popietėmis. Ir tik bebaigianti šį skanumyną pakėliau akis ir sustingau iš siaubo. Tunizietė ir Helene sriubos dubenėliai pilni ('mano jautrus skrandis', sako Helene; 'per daug pieno', antrina tunizietė). TIk Jacques suvalgė viską, bet ir tai tik paskatina mano įtarimą, kad iš diplomatijos. Mano prancūziškas siaubas pasikartoja vėl.
 Prieš porą metų Marselyje karštą vasaros dieną su drauge vaišinome šaltibarščiais mūsų geradarius, pas kuriuos gyvenome atostogų metu. Vaikinas mandagiai paknebeno keletą šaukštų. Panelė tik suraukė nosį ir įiniko į kuskuso dubenį.

Jeigu jau mūsų šaltibaršiai taip gąsdina užsieniečius, tai kas būtų su cepelinais?
Pasirinkimo mūsų kulinarijos reprezentacijai turiu nedaug. Mėsos nepateikčiau, tai be to dar liktų... na, ką galima vietoje pagaminti? Iš obuolių ar varškės sūrio neišspausiu... Bulviniai blynai fantastiški, bet nėra ypatingai reprezentacinės išvaizdos ar įvairaus skonio... Norisi tik skėstelėti rankomis ir pasakyti, kad kitasyk gaminsiu kitokį, ne lietuvišką, o internacionalinį daugumos mėgstamą valgį. O jeigu kas ir toliau prašys pagaminti ką nors iš lietuviško repertuaro, pirma parodysiu patiekalo nuotrauką, išvardinsiu ingredientus ir paklausiu, ar valgys tai.

Beje, anglai šioje diplomatinėje srityje pasirodė kur kas geriau: nors ir nusidėjo bulvinius blynus bevalgydami su džemu, atsipirko tuom, kad suvalgė visus mano darytus cepelinus bei šaltibarščius, ir prašė dar.

Tai štai, o po tokios vakarienės ėjome visi į teatrą, spektaklį apie XX amžių. Ką, jis jau praėjo?!

Vieną dieną kaip paprastai atsisėdusi prie pietų stalo valgykloje aptikau naujovę.
Kolegos kirto kažkokį garuojantį kalafioro pavidalo (o naivumėli!) patiekalą. Kas tai? 'Cerveu d'aigneau'. Hmmm...
Pasiimu žodyną. Atsiverčiu. Ir staiga vidury dienos pasijuntu įtraukiama į Hanibalo Lekterio filmą. 'Ėriuko smegenys?!?!'

'Jūs ką, rimtai???'- suklapsėjau blakstienomis.

Visa laimė, kad darbuotojos Hugette ir Annie žino, jog nevalgau mėsos, ir vis maitina mane 'daržovėmis'. Išskyrus porą trejetą nesusipratimo atvejų, kai ragavau pyrago su jūros gėrybėmis, blynelius su 'grybais' (t.y., kumpiu) bei neva vegetarišką 'kišą', apkepintą... taukuose.

Bet oi kaip buvo smagu sėdėti ir mėginti kramtyti ratatouille (daržovių troškinį), kai čia pat nuo kaimyno lėkštės sklinda nekaltos avelės žlugusių apsvilusių svajonių kvapas bei akies kamputyje stūkso tooooooks neapetetingas vaizdas...

O dar stebėjosi kolegos, ko pasiėmusi žodyną staiga pratrūkau graudžiu juoku, ir ko taip mažai valgė ši paprastai puikios nuotaikos bei apetito panelė...

Beje, kai kurie lietuvaičiai mėgsta paprotingėti užkrimtę 1500% dienos normos cholesterolio turinčių kiaulės smegenų. Taip kad skanaus.
O man ačiū, aš ir toliau liksiu ištikima savo 'daržovėms'.


Beje, keičiant temą pridursiu nerealiai paprastą gėrimo receptą.

Šiaip nemėgstu rožinio vyno, jis toks kažkoks nei charakteringas raudonas, nei švelnesnis ir prie daug ko tinkantis baltas. Nei šioks nei anoks. Bet 2/3 taurės rausvojo vyno sumaišius su 1/3 taurės greipfruto sirupo išeina šis tas labai skanaus. Pabandykit (jei tik rasit kur tokio sirupo, sėkmės).

3 valanda popietės. Sėdim biure dviese su Zoe, kiekviena įlinkusi į savo kompiuterį. Abiem skauda galvą. IT centre tik vienas žmogus. Visiškai nėra ką veikti, ypač man, bet taisyklės tokios- biure turi būti bent du darbuotojai. Naršau po interneto niekus ir svarstau, kokia įdomi galėtu būti buvusi ši diena. Viskas išėjo ne taip, kaip turėjo būti...

Apie 30% mano savanorystės laiko turėtų užimti darbas prie įvairių projektų, bet kol kas jaučiuosi kaip Sizifas, kuris i kalną vis stumia akmenį tik tam, kad vėl jį nuristų žemyn. Manau, kad niekas nepanaudojo mano plakatų ar brošiūrų EVS prezentacijai, kol manęs nebuvo. Klausti nenoriu, nes bijau, kad mano baimės pasitvirtins. Man sugrįžus is Škotijos visą savaitę vyko kasmetinis projektas prie ežero, kuriame atostogų išėjusiems moksleiviams buvo duodamos užduotys ir konkursai, ir kur, žinoma, vyko mūsų reporteriai, bet aš, deja, negavau niekuo prisidėti ir tik baigusi darbą vieną vakarą apsilankiau šventėje užmesti akį.

Tuomet artėjo kitas projektas- Tremplin musical- "muzikinis tramplinas". Tai konkursas, kurio metu del piniginio prizo bei laiko įrašų studijoje ant scenos  varžosi 12 muzikantų. As tikėjausi, kad galėsiu prie jo prisidėti. Kalbėjau su irašų inžinierium, kuris patvirtino, kad mano pagalbos reikės, taip pat su savo darbų vadovu, su kuriuo sutariau, kad renginio metu fotografuosiu grupes, ir kad man duos profesionalią kamerą. Taigi šį rytą su visa komanda pusvalandžiu anksčiau nei paprastai darbą pradėjome apsilankymu koncertų salėje, kur mums direktorius išaiškino kas ir kaip vyks. Negalėjau tverti kailyje, kokia įdomi laukė popietė- turiu specialią organizatoriaus kortelę su savo vardu, tad galėsiu nardyti po užkulisius, domėtis garso inžinierių darbu, stebėti besirenkančius žmones, besijaudinančius muzikantus, meniškai fiksuoti akimirkas, netgi balsuoti už grupes ir vertinti jų pasirodymus. Po salės apžiūros visi grįžom i biurą, ir kaip visada atėjo pietų pertrauka. Beišeidama pasitikslinau su kolege, ar būtent pusę dviejų renkamės salėje. Ir tada sužinojau, kad visą popietę iki pat pusės šešių man reikės praleisti biure, nes daugiau nėra kam. Kai mano darbas baigsis, visos grupės jau bus baigusios koncertuoti ir kaip tik vyks prizų iteikimas.
Skambinau savo darbų vadovui ir klausiau, ką daryti, ir iš pradžių jis sakė, kad eičiau i salę, bet vėliau vėl paskambino ir atsiprašęs patvirtino, kad man teks sėdėti ofise, nes vienos darbuotojų šią popietę ten nebus.
Bet juk man nepriklauso vykdyti apmokamo darbuotojo pareigas?..

Taip, tai nesusipratimas ir nesusiorganizavimas, bet panašu, kad niekas nėra labai suinteresuotas, kad įsitraukčiau į ivairiapusę veiklą. Esu smarkiai nusivylusi...

P.S. Iš teigiamos pusės, vakar praleidau dvi valandas muzikos studijoje ir esu pasiėmusi dar tris valandas įrasų studijoje šeštadieniui. Pažiūrėsim, gal pavyks sukurti ką nors gražaus.

Pirma tema- atostogos. Mano pirmosios prabėgo Škotijoje. Pasiskaičiavau, kad galiu imti po penkias laisvas dienas kas du mėnesius, o su savaitgaliais išeitų net devynios dienos atostogu... Taigi, kovo gale Velykoms pradingau iš civilizacijos į atokų šiaurės vakarų kampelį Škotijoj ant jūros kranto su kalvomis, begale ežerų, vėjuotais orais ir kone laukinių avių būriais. Grįždama aplankiau kitą savanorį iš Suomijos, Eetu, kuris gyvena Limoges mieste. Jam sekasi traukti bėdas, nes jį Prancūzijoje net du kartus apiplėšė vidury dienos, neskaitant įvairių kitų problemų, bet jis vis tiek nenukabina nosies, riebiai suomiškai nusikeikia ir toliau tęsia veiklą. Eetu mane supažindino su savo hiphopo grupės kūryba. Jie turi nemažai savo klausytojų Suomijoje, bet laikosi atokiai nuo populiariojo radijo bei televizijos.

Kita tema- svetima kultūra. Kiek teko gyvenant užsienyje ar Lietuvoje susidurti su kitų kultūrų atstovais, visi jie daugiau ar mažiau buvo prisitaikę prie vakarietiško gyvenimo būdo- o jei ne, su tokiais nelabai teko bendrauti. Taigi dabar atsidūriau įdomioje diplomatinėje situacijoje, nes merija man beatostogaujant bute kitame kambaryje apgyvendino tunisiete. Jai 29 metai ir ji besimokydama yra gyvenusi toli nuo artimųjų nuo pat tada, kai jai buvo 12 metų; ji baigė prestižinę administracijos institutą ir nusprende vykti į Prancūziją dviejų mėnesių praktikai atlikti. Tik skirtumas tas, kad tai jos pirmoji patirtis užsienyje. Jos kitokia buitis (manes klausė, kaip naudotis dulkiu siurbliu, fotoaparatu, orkaite ir tt; o vieną vakarą, kai buvau įjungusi skalbimo mašiną ir centrifuga ėmė greitai suktis, tunizietė išsigandusi ėmė mane šaukti ir klausė, ar viskas su mašina gerai) bei kultūra. Kad maždaug suvoktumėte situaciją, galiu papasakoti istoriją: tik atvykusi mergina skambino mano mentoriui ir skundėsi, kad čiaupai vonioje neveikia. Jis atvyko prie durų ir paspaude skambutį; niekas neatidaro. Ji žvilgterėjo pro balkoną įtariai ir pradingo. Tada jis šūkteli, kad čia aš, atėjau tu nelemtų čiaupų patikrinti. Ji nusileidžia žemyn ir atidaro laiptinės duris, bet atsisako eiti į butą- juk tai vyriškis! Taigi, mentorius nuėjo pats vienas, patikrino čiaupus, kad su jais nieko blogo nėra, tada nusileido žemyn ir tunizietei paaiškino, ką ir kaip ten sukti, kad veiktų. Ir tik jam išėjus ji grižo i butą.
Pagal tokias tradicijas tunizietės nepratusios būti toje pačioje patalpoje, juo labiau vakarieniauti su vyriškiais, kurie nepriklauso jų šeimai. Taigi galima įsivaizduoti, kokia problematiška situacija ir i kokią diplomatinę sumaištį esu pastatyta, nes ji nepatogiai jaučiasi, kai pas mane lankosi bičiuliai, ir tuoj pat pradingsta savo kambaryje. Tiesa, ji po mažu pratinasi prie vakarietiško gyvenimo ir šeip yra labai gero charakterio, tik sunku suvokti, kodėl merija sumąstė viename bute apgyvendinti žmones iš skirtingų kultūrų ir naiviai tikėtis, kad tas nesukels problemų...

Šeštadienį dirbau visą dieną, apmokiau nemažai žmonių naudotis nemokama grafinio dizaino programa, buvo super. Ilgos dienos pabaigoje susiradau naują bičiulę ir kartu ėjom žiurėti filmo Oceans... apie vandenyną, žinoma, ir kas jame gyvena. Fantastika, norėčiau kadanors dalyvauti kuriant tokius filmus...

Vienas labai sąžiningas pagyvenęs džentelmenas norėjo susimoketi už valandą interneto, bet turėjo 10 centų mažiau, nei kainuoja. Sakau jam, na nesvarbu, gerai ir tiek. O jis primygtinai nesutiko mokėti mažiau, ėjo namo atsinešti tų trūkstamų 10 centų ir tada skaičiavom kartu 2 ct monetas :) Jis man užraše savo principą:
"les bons comptes font les bons amis"
kas maždaug reikštų... sąžiningi atsiskaitymai augina draugystę :)

Prancūziškai šikšnosparnis yra plika pelė. Aš nejuokauju, bet nesijuokti sužinojus sunku!

Šios savaitės projektai:

• plakatas apie EVS paruošta su Gimp (atlikta)
• brošiūra apie EVS paruošta su Scribus (vyksta lėėėtas progresas)
• trumpametražio apie EVS scenarijaus rašymas (pradžia padaryta; iš pradžių turiu parašyti daugiau mažiau patirtimi paremtą istoriją, tada įterpti dialogą, surasti aktorius, kol galiausiai balandžio gale filmuosim... Ši idėja man patinka labiau, nei is pradžių sumanytas skubotas reportažas balandžio 3iajai. Ir meniškesnis, ir daugiau bus į jį idėta, ir nebus gėda filma vežtis i pristatymus mokyklose.
• Gimp programos pristatymas ir mokymai (prancūziškai aiškinu svarbiausius bei įdomiausius programos aspektus, mokau grafinio dizaino, vedu pamokėles- jau vienas pristatymas pavyko, kitas laukia šeštadienį, ir tikriausiai bus gerokai daugiau nei tik vienas žmogus... oi, truputį baisu)

Prancūzija: +19 laipsniu Celsijaus, saulėta. Lietuva: -2 C, sninga.

Per pastarąsias dvi savaites turejau dvi įdomias patirtis prancūzų šeimose, kurios mane priėme į svečius. Galiu pasakyti, kad ko jau ko, o vaišių buvo daug ir įvairių. Taip pat ir pokalbių- abu kartus teko paprakaituoti bandant iki smulkiausių detalių ne savo kalba paaiškinti, kaip gi gaminami tie cepelinai...

6- 7 dienos-  Ile d'Oleron

Po empanadas vakaro su Agustin ir Caroline bei Maelys keliavom traukiniu iki Poitiers, miesto ant uolų, kaip iš pirmo žvilgsnio jį pavadinau. Vėliau ten susitikome mūsų vairuotoją, su kuriuo per covoiturage interneto puslapį susiderinome kelionės detales. Už kelionę jam sumokėjom sutartą sumą. Išėjo pigiau ir patogiau nei būtų buvę traukiniu. Beje, Prancūzijoje automagistralės daug kur mokamos, o leidžiamas greitis siekia 130 km/h, kai kur gal ir daugiau.Ilgas kelias, nuovargis paėmė viršų ir nusnūdau... Po poros valandų pasiekėme tikslą, o tada jau į salą vežė Maelys tėtis per nepaprastą trijų kilometrų ilgumo mėlynai apšviestą tiltą, per jūrą jungiantį salą su žemynu.
Buvo tik po pakrantę nusiaubusios savaitės, tikėjausi pamatyti daug dauiau žalos. Žinoma, bangos nuniokojo pakrantę, o vėjas palaužė ir taip jau palinkusius medžius.

Kokie žavūs balti nameliai mėlynom langinem. Koks neaprėpiamas Atlanto vandenynas. Keista, kad šioje saloje gyventojai giriasi esą tiesiai priešais Niujorką... Vadinasi, pabuvau jau abiejose vandenyno pakrantėse...

Žmonės cia cigarecių pelenus krato i jūros kriaukles.

30 km ilgio sala turi savo nuosavą alaus daryklą.

Vasaros sezonas prasideda gegužę.

Pakrantėje mėtosi dar gyvos jūros žvaigzdės.

Potvynių laukia keistos sukalkejusios kriauklės, kurios, kai vos ne vos atplėsi nuo akmens, pasirodo, viduje turi gyventoją.

Visi akmenys ten skylėti.

Tuo ir baigiasi mano marinistines biologijos ir geologijos žinios :))

Bet ir to užteko, kad turėčiau proto nešokineti nuo akmens ant akmens jūros link, kai potvyniai čia tokie greiti... :) Kitaip gali likti saloje, kuri pradings per dešimt minučių, ir tektų greitai išmokti plaukti...


13- 14 d.- Luaros upės slėnis

Nuostabios Luaros slėnio pilys, ir jų tiek daug! Važiavau jų apžiureti su kolega Žaku. Lankėmės Chambord renesanso stiliaus pily, prie kurios statybu planavimo, spėjama, prisidejo ir pats Leonardas da Vinčis (kuris, beje, praleido savo paskutiniuosius metus gretimoje pilyje, kur yra ir jo kūrinių muziejus. Žinote jo žymiuosius futuristinius brėžinius? Ten jie prikelti realybei..)

Leisiu už mane kalbėti nuotraukoms...

Nakvojome pas Žako brolį ir jo žmoną, kurios šaknys, beje, Lenkijoje. Atvykę buvome pasitikti su aperityvu- vynu bei įvairiais užkandžiais. Ir, žinoma, ramiai užkandžiavome ir šnekučiavomes... valandą... dvi... devintą vakaro jau nusprendžiau, kad šį kartą, matyt, viskas ir baigsis aperityvu, tad suvalgiau dar kelis sumuštinius ir visiškai nebejaučiau alkio. Tada kažkas sumanė pajuokauti, kad sėsim prie stalo. Kur gi ne, galvoju, jau tris valandas užkandžiavom ir aš jau pavalgiau. Bet penkiolika minučių vėliau, mano siaubui, visi pajuda link stalo! Ir kaip neįžeisti šeimininkės, kur krauna į mano lėkštę dideliausią porciją skaniai kvepiančio apkepo, kai aš ir labai norėdama jau...nebeįstengiu?! Taigi, taip teko išmėginti peržengti maisto priėmimo limitą... Bet deja dar daug liko lėkštėje, ir laukė skanūs sūriai bei desertas... Pamoka gauta. Prancūzijoj visą laiką turiu mokytis kantrybės.

Kitą dien lankėmes Samur miestelyje, kuriame yra viena iš nedaugelio pasaulyje olų gyvenviečių. Žmonės ten jau pora tūkstančių metų skaptavo kalkakmenį ir kūrė gyvenamąsias erdves. Dabar olose vargiai kas ar gyvena, tačiau pusė gan modernių namų yra tiesiog įaugę i uolas. Kalkamenį labai lengva apdoroti, tad iš jo čia statomi ištisi miestai. Beje, ir Chambord pilis tuo ne išimtis, bet ji nukentėjo, nes jos sienose gan lengva išraižyti savo vardą. Kur beeisi, vis vardai ir datos, siekiančios net 16 amžių. Vandalizmas ar jau dalis istorijos?.. Jums spręsti.

Dar pravažiavome neaprėpiamus vynuogių laukus bei aplankėme vyninę, kur vynas laikomas vėlgi olose. Ispanė gidė pasakojo apie vyninės istoriją ir gamybos procesus, o turo pabaigoje degustavome ten pagamintus gėrimus.





Beje, ar žinojote, kad vyrai, kilę is Limoges miesto, vadinasi limuzinais (limousines)?