Yra tokia frazė anglų kalba- TGIF- Thank God It's Friday (ačiū Dievui jau penktadienis!). Taip ir jaučiausi vakar :) Nuovargis susikaupė po visų įspūdžių, dar atsinaujino sloga, taip kad vakar įlindau į "olą"- savo kambarį, ir nors Agustin turėjo svečių, neišlindau...

Kaip gera skirti laiko sau. Vajei kaip gera. Išsiviriau čiobrelių arbatos, žiūrėjau filmą, snaudžiau... snaudžiau iki šiandienos popietės. Mėgstu kartą per savaitę dvi įlįsti į minkštus patogius rūbus ir tinginiauti visą dieną. Ar pastebėjot, kaip persimiegojus ima skaudėti galvą? Tai kai man taip nutiko, nusprendžiau miegoti dar. (ir pagelbėjo). Pusryčiavau pusę šešių vakaro! Ir Agustin buvo labai supratingas. Jis susiruošė į svečius pas kitą čia buvusią savanorę Evą, kuri dabar gyvena visai netoli. Aš su ja susipažinsiu kitąsyk, kai apsitvarkysiu namus, pagaminsiu skanią vakarienę... :)

O iš tikrųjų, kiek nemažai čia savanoriavusių nusprendžia likti... Ir Eva, ir Agustin, kuris dabar ketina studijuoti.

Thank God it's Saturday :)

Jau praėjo beveik savaitė, kaip aš čia, ir pagaliau šįryt pasijaučiau nebe taip varžoma kalbos barjero. Koks palengvėjimas!

Mano diena skamba šitaip:

• English in the morning,
• français pendant la journée,
• español en la noche,
• ir lietuviškai "labas, mama, kaip sekasi" prieš einant gulti...

Buvau susitikti su kalbos mokytojom, multimedijos centro vadovas šnekino, kada gi ateisiu groti, o mano dar vienai naujai pažįstamai kolumbietei patiko bulviniai blynai. Visai nieko diena :)

Ar sakiau, kad prancūzai atrodo be galo mandagūs? Tiesa, dar negaliu sakyti, kad pakankamai juos pažįstu. Visgi po beveik savaitės, praleistos 40 tūkst. gyventojų turinčiame miestelyje, peršasi mintis, jog prancūzai gali būti netgi mandagesni už džentelmenų statusą turinčius anglus. Mane matyt papirko jų rūpinimasis, kad kiekvienas sutiktas pažįstamas būtų tinkamai pasveikintas su bissous, taip pat dėmesio skyrimas kiekvienam žmogui.  Manęs šiandien gal penkis kartus klausė, kaip sekasi, o besisveikinant kartais net susidarė eilė.

Neprieiti, nepasilabinti būtų laikoma šalta ir nemandagu, net ir žodinio pasisveikinimo su rankos paspaudimu neužtektų, prie kurio aš taip pratusi Lietuvoje ir kitur. Toks dėmesys ima varginti.
Antra vertus, malonu, kad net nuėjus į valgyklą šiltai sveikinuosi su darbuotojomis ir kartu pietaujančiaisiais. Beje, ten tiek daug prisivalgau- tiekiamos salotos, sūris, pagrindinis patiekalas, desertas, o duona ten be galo skani! Kiek man sakė, bagetės kepamos visą dieną, kad būtų kuo šviežesnės...mmmm.

Na, o kodėl pavadinime minėjau aroganciją? Prancūzai dar žinomi ir dėl jos. Arogancija, snobizmas, liaudiškai "pasikėlimas" man atima bet kokį norą bendrauti su tokiu žmogumi. Manau, man negatyvus kitų požiūris dėl kalbos nemokėjimo negresia,  nes jau vos keli ištarti žodžiai praleidžia ledus. Kita problema yra, kai žmogus mano esąs geriausias ne dėl tautybės, o dėl, tarkim, jo veiklos. Tikiuosi, neteks daug pasakoti, kad tokių sutikau.

Šiandieną lankiausi muzikos ir video įrašų studijoje. Mano 'gidas' mane įleido ir nedaug ką papasakojęs (apie reperį iš Jamaikos, su kuriuo turėjo šnekėti angliškai) -norisi galvoti, kad dėl kalbos barjero- iškart nuėjo dirbti prie įrašų. Nors gerą valandą stebėti, kaip kuriama hiphopo muzika įdomu, norėjosi šiltesnio bendravimo. Visi rodės užsiėmę, niekas nepasirūpino svečiu, jaučiausi ignoruojama, tad niekaip neradau sau vietos ir kiek nusivyliau. Nors tiesa, klausė manęs, ar groju kuo ir ar dainuoju, bet tuo viskas ir baigėsi, nei gitarą davė, nei pasakė kada ateiti kitą kartą, kad ją gaučiau :) Tik susipažinau su hiphopo dainininku, jis kalbėjo apie savo muziką (ir man pavyko nemažai suprasti) ir manęs daug klausinėjo. Kol kas jis šilčiausias žmogus iš visų, kuriuos sutikau studijoje. Tikiuosi nepasiduoti ir nepaleisti vėjais savo noro dirbti su muzika vien dėl to, kad manęs nepasitiko su tortu (ir septyniomis žvakutėmis). Gyvenime ne kartą teko pakovoti už save ir savo tikslus. Manau, kad dar susitiksime ir gal net dirbsim kartu, nors jo stilius man ir ne labiausiai prie širdies, aš visada stengiuosi būti atvira naujovėms. 

Ir dar, vakare pirmąsyk ėjau čia į kiną. Galėsiu nemokamai jame lankytis visus metus!!! Žiūrėjau 'A Serious Man', ir džiaugiausi, kad, kaip Prancūzijoj reta, filmas buvo originalo kalba su subtitrais. Visai verta pažiūrėti, gražus tragikomiškas filmas apie gyvenimo dramas...

Ši rytą pusryčiavau organizacijoje, ir manęs pristatyti buvo sukviesti visi darbuotojai, kurių buvo apie 40. Taigi sulaukiau daug bissous, pabuvau dėmesio centre, išmokau daug vardų ir sužinojau ką kas veikia. Taip pat  jau ėmiau po truputį pratintis dirbti prie infodesk, nors vis dar nelengva suprasti, ko žmonės prašo. Bet jau atlikau simbolišką pirmąją užduotį- vienam klientų padaviau išspausdinto popieriaus lapą ir už tai paėmiau užmokestį, jam turbūt ir neįtarus, kad esu ne prancūzė, bet antra vertus, ir neteko daug ko sakyti :)

Armandui padovanojau nuostabiai iliustruotą didelį suvenyrinį kalendorių su Lietuvos mitais ir legendomis lietuvių ir anglų kalbomis. Deja, centro direktoriui Herve jis taip patiko, kad pasinaudojęs savo pozicija pareikalavo, kad kalendorius kabėtų tik jo kabinete. Armandui neliko nieko kito kaip sutikti, gestais rodant neva riedančias ašaras. Reikės jam iškepti citrininį pyragą, kad taip neliūdėtų.

Jau turiu bilietus į atvykimo seminarą Metz mieste, kelioms dienoms užsukant į Paryžių. Pasidariau nuolaidų kortelę, kurioje mane netyčia pasendino aštuoniom dienomis.

Ėmiau savarankiškai tyrinėti miestą dviračiu.

Susipažinau su Jacques, kuris dirba su įvairiomis vyriausybinėmis nepelno organizacijomis, ir su juo turėjau labai įdomų pokalbį. Jis padės įgyvendinti mano asmeninį projektą. Viena iš idėjų yra, kad imsiuosi darnaus vystymosi Burkina Fase finansavimo paieška ir renginių organizavimu. Valio!

 Na, o su Caroline sumąstėm, kad reiktų keistis žiniomis- aš ją mokysiu anglų, o ji mane ispanų kalbos.

Lietuvė, du argentiniečiai ir kolumbietė. Valgom dviejų rūšių sūrį, medų, žaliąsias alyvuoges, geriam raudoną burgundiškąjį vyną ir Pastis de Marseille begrojant lotynų amerikos muzikai. Idilė. Ech.

Vakar vakare užuot ėję į čiuožyklą patraukėm ieškoti baro, tačiau šis miestelis sekmadinio vakarą tinka gyventi vaiduokliams. Po ilgų dairymųsi aptikom vienintelį veikiantį barą, pilną cigaretės nepaleidžiančių šešiasdešimtmečių. Dar atradau, kad alus pralaužia kalbos barjerus. Vėliau Agustin keliavo į stotį pasitikti draugo, ir likusi su Mae-Lise, kuri kita jokia kita kalba nekalba, pamažu įsišnekėjau. Ji mane mokino prancūziškai, o aš ją vieno kito angliško žodžio. Kai ir mes pasiekėm susitikimo vietą, abi jau kvatojom iš tarpusavio juokų.
Beje, visiems labai patiko Vytauto Kernagio muzika.

Kambarį dekoravau nuotraukomis. Vis jaukiau.

Šiandien buvo mano pirma darbo diena. Kol kas tik apsižvalgiau po patalpas, stebėjau vaidinimą pagal Viktoro Hugo pjesę (supratau tik, kad kalba ėjo apie karalienę...), susipažinau su žmonėmis, pratinausi prie prancūziško pasisveikinimo, tobulinau šnekamąją kalbą, mokiau savo mentorių lietuvių kalbos ("nie-ka-da!!"), maitinausi valgykloje, kur visi vieni kitus pažįsta, klausiausi argentiniečių pokalbių ispaniškai, pildžiau dokumentus.

Tuo tarpu Delfis publikavo porą straipsnių apie savanorystę:
apie EVS ir savanorystės Lietuvoje populiarėjimą.

Šiandien išmokti žodžiai: 1. pamplemousse (greipfrutas); 2. cuiller (šaukštas); 3. 3. couteau (peilis); 4. fourchette (šakutė).

Už dviejų savaičių važiuoju į Paryžių!

Taigi, atvykus iš aerouosto jau buvo vėlu, ir susisiekus su šeima greitai nuėjau gulti. Tačiau buvau nepasiruošus vienam dalykui: šokui, ir krizės etapui dar neprasidėjus euforijai. Buvau pamiršus, ką reiškia atvykti į visiškai naują vietovę, kaip kad nutiko kai skridau į Angliją. Bet tuomet aš turėjau tikslą - mokslus ir didžiulę šeimos paramą. O dabar reikia išsikelti naujus tikslus ir, kas sunkiausia, palikti viską, kas pažįstama ir įprasta, aplinką, kurioje jaučiuosi gerai. Vėl kilo klausimas- kam "šokti nuo skardžio"? Keturis mėnesius prabuvau namie, pas tėvus, ir pripratau prie jų, o jie priprato prie manęs. Tačiau kokios perspektyvos būtų laukę? Šiuo metu ekonominė krizė, o ilgai ieškotis darbo arba dirbti kažką be perspektyvos neturėjau noro. Bet staiga ėmiau ilgėtis to saugaus uosto, tos užuovėjos, kur tik manim rūpinosi ir nereikėjo nieko daryti. Bet tas negalėjo tęstis visą laiką... Ir dar pasiilgau savo "šeimyninio" gyvenimo Anglijoje su draugu, to mažo namelio, net to ne paties gražiausio miesto :) bet priminiau sau, kodėl išvykau. Man trūko veiklos, pokyčių, ir labiausiai saulės. Man didelę įtaką daro aplinka, ji gali įkvėpti arba prislopinti, tad išvykau ieškoti energijos...

Taip užmigau, beramindama save, kad reikia išlaukti, pažinti šią naują vietą, žmones, išsikelti konkrečius tikslus, ir vėl viskas bus gerai.

Kitą dieną pradėjau atgaminti prancūzų kalbos žinias, nes susipažinau su Agustin drauge, kuri kita kalba nešneka, bei kaimyne Caroline iš Kolumbijos, kuri čia dirba ispanų kalbos mokytojo asistente. Su ja ypač lengva mokytis prancūzų, nes ji šneka lėtai ir paprastesniais sakiniais. Kartu su ja ir Agustin mus Armandas nuvežė į prekybos centrą. O kad žinotumėt, kiek daug galima nusipirkti už du šimtus eurų!!! Tiek yra skirta savanorio įsikūrimui. Nusipirkau tris rankšluosčius, priemonių dušui, ir atrodė daugiau nieko nereikia? Gavosi, kad prisipirkau maisto kurio atsargų užteks turbūt dviems mėnesiams, tarp to ir šešis pakelius pieno, kuris galioja iki balandžio mėnesio (beje, prancūzų pieno pakuotės įtartinai panašios į tas, kuriose būna skalbinių minkštikliai...). Ir pilnas vežimėlis dalykų vis tiek tesudarė 170 eurų, todėl Armandas nubėgo atnešti mikserį, kuriuo dabar galėsiu gaminti skanias sriubas ir kokteilius.

Beje, tikras atokvėpis yra tai, kad galiu skambinti į stacionarų telefoną beveik bet kurioje šalyje ir kalbėti kada ir kiek tik reikia. Tas nieko nekainuoja ir yra mano viena pirminių teisių- neribojama komunikacija :) Super. Tik galėjo kiek ankščiau įspėti kad tas negalioja mobiliesiems telefonams, prieš tai, kai paskambinau į tokį kelioms minutėms.
 
Na o šiandieną papusryčiavus išlindo saulė, ir tokiu puikiu oru buvo pats tas važinėtis po apylinkes. Aš gavau dviratį! Ir juo taip patogu riedėti miesto keliais, o daiktus susidėti į priekyje pritaisytą krepšį. Išties čia yra gražių apylinkių, ir čia tekanti plati upė La Vienne iš dalies kompensuoja nemažą atstumą iki išsvajotos jūros. Dar yra nemažas ežeras, švarus ir skaidrus, su akmenuotu paplūdimiu, kuriame gyvenimu mėgaujasi vandens paukščiai, tarp jų ir pora gulbių.

Vakare turėčiau eiti čiuožinėti...

Vakar buvo sunki diena. Mažai miegojau naktį, tai vis tas nerimas. O dieną bebaigdama krautis daiktus supratau, kad atpratau pakuotis ilgam laikui bei neįvertinau situacijos, ir teko pasiskubinti. Dar nėra taip buvę, kad vos spėčiau į aerouostą, ir tam negelbėjo aplinkybės- pūga ir nuo sniego nevalyti keliai. Tačiau prie registracijos eilutės į  Paryžiaus Charles de Gaulle aerouostą supratau, kad neskuba niekas. Atsipalaidavę verslininko išvaizdos prancūzai užleido vietą "damsel in distress", dar teko primokėti už lagaminą, nes pasirodo jis nebuvo įskaičiuotas į mano bilietą, ir aš jau prie keleivių patikros. Susižvalgiau su kita eilėje bestovinčia panele, ir abi pratrūkom juokais- reikšmingas žvilgsnis parodė, kad abi turėjom tą pačią mintį "pasipuošti skrydžiui"- t.y. taupant vietą lagamine susikabinti visus karolius ant kaklo ar, mano atveju, ant riešo užsimauti krūvą apyrankių :) O dar ir jos karoliai buvo iš tokių pat akmenėlių kaip viena mano apyrankė, į tą net jos draugai dėmesį atkreipė. Ir skrido Indrė į Angliją mokslų ieškoti. Žodžiu, smagu susitikti giminingą sielą, kaip kartais pasitaiko.

Skrisdama virš Paryžiaus pastebėjau Eifelio bokštą, kurio viršūnėje lyg Saurono akis įtaisytas švyturys viliojo Prancūzijon. Nusileidus vos radau savo lagaminą klaidžiame oro uoste. Ir dar teko laukti virš geros valandos, kol pagaliau išvydau savo išgelbėtojus- savanorį Agustin ir mentorių Armand.

Žinoma, aerouosto klaidumas nepadėjo lengvai surasti automobilio, kuris buvo mėlynajame, o ne žaliajame ar raudonajame stovėjimo aikštelės aukšte. Ir taip, po ilgo kelių valandų kelio su ilga vėlyvų naktipiečių pertrauka tailandietiško maisto restorane, kuriame ilgai klaidžiojau po meniu prancūzų kalba, apsimiegojusi atsidūriau Chatellerault, o apie mano įsikūrimą, adaptaciją, šiandien sutiktus žmones (Caroline ir Mae-Lise) bei prekinimąsi už 200 eurų pasakosiu vėliau...nes miegas ima savo pusėn :)

Štai čia aš pradedu savo savanorystės kelio 2010 metais aprašymą. Visų pirma, kas tai, toji savanorystė? Aš išvykstu atiduoti dalelės savęs ir kartu pasiimti kažko naujo. Vykstu pažinti kultūrą, išmokti kalbą, išbandyti savo jėgas, ir padėti skatinant vietinės bendruomenės raidą.

Europos savanorių tarnybos (EST, angliškai- EVS) programa vyksta 2007- 2013 metais. Apie ją sužinojau iš dviejų vokietaičių, kartu su manim vykusių iš Rygos į Vilnių 2007 pavasarį. Važiavome dviem autobusais, ir kitas pateko į nedidelę avariją- iš šalutinio kelio išlėkęs lengvasis automobilis gerokai nubrozdino autobuso šoną. Tokiomis keistomis aplinkybėmis užsimezgęs pokalbis atskleidė įdomių dalykų. Regina pasakojo, kad ką tik baigė mokyklą ir vyksta pasitikrinti savo pašaukimo socialiniams mokslams. Ji dirbs senelių prieglaudoje, taip pat gaus vietinės kalbos pamokas. Taip bekalbant atvykome ir į Vilnių, kur jai ir jos draugei padėjau susigaudyti naujame mieste, ir ties tuo atsisveikinome. Palikau jas gaudyti naujų ispūdžių, o pati nuvažiavau namo su mintimi kada nors pasidomėti šia programa...

2009 metais baigusi bakalaurą užsienyje dar nenorėjau nusėsti darbe, o ir dar nesijaučiau pasiryžusi rinktis, kurioje šalyje tas būtų. Troškau tobulinti įvairių kalbų žinias, o tarp jų ir prancūzų, nes vis lankydavau kursus, tačiau dar nepramokau laisvai ja kalbėti. Intensyvios EST projektų paieškos pagaliau atsipirko, ir po keturių mėnesių laukimo pas tėvelius po sparnu gavau patvirtinimą, kad vasarį išvažiuoju savanoriauti į miestuką Prancūzijoje. Valio!

Mano tikslas šiame dienoraštyje bus pasidalinti savo patyrimais, tikslais, abejonėmis, pažinimu ir visu kuo per ateinančius 12 mano projekto mėnesių.

Pirmas žingsnis jau įvykdytas- turiu skrydžio bilietą (už 4 dienų!!) ir jau lankiausi 'pre-departure' seminare, kuris vyko Kulautuvoje 4 dienas ir jame buvo kitų būsimų savanorių iš visos Lietuvos ir kurie vyks įvairiam laikotarpiui nuo 3 iki 12 mėnesių į Italiją, Prancūziją, Ispaniją, Vengriją, Maltą, Čekiją, Ganą, Gruziją ar Vokietiją.

Labiausiai įsiminę įspūdžiai:
1 diena- orientacinis komandinis žaidimas po Kulautuvos miškus spaudžiant -20C šalčiui. Dvi valandas, net ir sutemus, ieškojom laiškelių, paslėptų tai ties medžiu-tiltu, tai ties 'įsimylėjusiais medžiais'... Ir žinoma, aš ko gero vienintelė iš visos grupės apsirgau, ot tas imunitetas...

2 diena- savanoriavimas po Kulautuvą- turėjome komandomis surasti savanoriško darbo ir už jį būti simboliškai pavaišinti arbata. Visi užduotį įvykdė, nesvarbu, mažesnę ar didesnę. Mes su Daiva ir Lina apsilankėme vaikų sanatorijoje ir buvome pasitiktos išskėstomis rankomis. Vedėja tuoj surado mums vaikų krūvą, ir turėjome tuoj pat sumąstyti, kuo užimti 40 mažų padaužų.
Žinoma, žaidimais- 'arbūzo' valgymu, 'siūlai susivykit', 'diena- naktis', 'žuvys- tinklas'... Buvo smagu, net nenorėjo mūsų paleisti, o arbata irgi pasivaišinome. Išies buvo malonus nuotykis, o manau, kad sanatorijoje tikrai atsirastų vieta ir nuolatiniam savanoriui.

3 diena- nuo 9 ryto iki 10 vakaro buvome užsiėmę projektais ir gerte gėrem informaciją. Išties naudingiausia buvo diskusija apie toleranciją, kuriai visi turėjome nesibaigiančių klausimų. Vakare patys gaminome vakarienę, o po jos supratau, bežaisdama Jenga, kad ir kaip atrodo, jog vilties nėra ir kad bokštas betraukiant pagaliuką sugrius, tikėjimo visada reikia turėti, nes po to žaidimas ir toliau apeina ne vieną sėkmingą ratą.

4 diena- apibendrinimas ir atsisveikinimas...

Dabar kupina įspūdžių ir pastangų išsigydyti slogą išsitraukiu savo ištikimą rožinį lagaminą ir pradedu žavujį pakavimosi procesą. Iki kitų naujienų!